Polonizacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Polonizacija – prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros dominavimas su Lenkija politiškai susijusiose nelenkiškose teritorijose. Terminas atsirado XVI a.

Intensyvūs polonizacijos procesai LDK prasidėjo po 1569 m. pasirašytos Liublino unijos, nors jau iki tol lenkai sunaikino vietinį lietuvių tikėjimą ir įvedė krikščionybę. Jai palaikyti veikė lenkų dvasininkija. Nors unija garantavo LDK ir Lenkijos lygiateisiškumą, pastaroji, turėdama didesnę įtaką greitai nustelbė LDK. Lietuviai lenkų buvo laikomi pagonimis, nemokytais, atsilikusiais, todėl lietuvių bajorija greitai perėmė lenkų kalbą ir papročius, dėl ko ilgainiui sulenkėjo visa aukštuomenė, o lietuviška kultūra išsilaikė tik valstiečių sluoksnyje. Daugiausia lenkų kilmės jėzuitai bausdavo gyventojus už bet kokių ikikrikščioniškų papročių laikymąsi, draudė naudoti lietuvių kalbą mokyklose, bažnyčiose. Dėl tokios priespaudos lietuvių raštija susiformavo ne LDK teritorijoje, o Prūsijoje.

Vėliau Lenkija iš LDK prisiskyrė Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas, kuriose taip pat vykdė intensyvią polonizaciją. Valdant LDK šių kraštų gyventojai galėjo laisvai vystyti savo kultūrą, išpažinti savo religiją, tuo tarpu valdant Lenkijai buvo diegiama katalikybė (vietoje vyravusios stačiatikybės), o drauge ir lenkų kalba bei kultūra. Lenkų kalba smarkiai paveikė tuo metu besiformavusias ukrainiečių ir baltarusių literatūrines kalbas.

Kitą smarkią polonizacijos bangą XX a. pirmojoje pusėje patyrė Vilniaus kraštas. Želigovskiui okupavus Vilnių, pradėtas ten gyvenusių lietuvių, baltarusių, rusų, žydų ir kt. diskriminavimas ir teroras. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo viešai niekinama, trukdoma jai vystytis. Buvo uždarinėjamos stačiatikių cerkvės, naikinamos tautinių mažumų bendrijos, mokyklos. Dėl to, net ir pasitraukus lenkams Pietryčių Lietuvoje tebevyrauja lenkiška kalba ir kultūra.