Sixto Rodriguez

Sixto Rodriquez
Biografija
Pilnas vardas	Rod Riguez, Sixth Prince, Jesús Rodríguez
Gimė	1942 m. liepos 10 d. Detroitas, Mičiganas, JAV
Mirė	2023 m. rugpjūčio 8 d. (81 metai) Detroitas, Mičiganas, JAV
Žanrai	Folk, rokas
Veikla	Atlikėjas, dainų autorius, poetas, gitaristas
Instrumentai	Vokalas, gitara
Aktyvumo metai	1967–1973, 1979–1981, 1998–2023
Įrašų kompanija	Sussex Records, RCA Records, Impact Records, Light in the Attic Records
Svetainė	[1]

Sikstas Rodrigesas (angl. Sixto Rodriguez; 1942 m. liepos 10 d. – 2023 m. rugpjūčio 8 d.^[1]) – amerikiečių folkroko muzikantas ir kompozitorius.

Jo muzikinė karjera Jungtinėse Amerikos Valstijose nebuvo ilga, išleidęs 1970–1971 m. du albumus, kurie patyrė komercinę nesėkmę Amerikoje, 1980 metų pradžioje Rodriguez visiškai apleido muziką.

Vis dėlto jo muzikiniai albumai palaipsniui tapo populiarūs Pietų Afrikoje, kurioje buvo platinami nelegaliai piratinėmis kopijomis. Apartheido metais jo muziką pamėgo liberalūs pietų afrikiečiai ir tuo metu PAR Sixto Rodriguez tapo daug labiau populiarus negu Elvis Presley arba The Rolling Stones.

Paminėtina, jog Pietų Afrikoje tuo metu buvo klaidingai manoma, kad dainininkas buvo tragiškai žuvęs autoavarijoje.

1997 m. po Apartheido režimo žlugimo du Pietų Afrikos Rodriguezo gerbėjai, Stephen Segerman ir Craig Bartholomew Stride, nusprendė pradėti tyrimą ir išsiaiškinti, kas buvo šis Rodriguez’as ir kas jam iš tikrųjų atsitiko. Jie sugebėjo surasti muzikantą, kuris didžiąją dalį gyvenimo dirbo nepastovų vienokio ar kitokio pobūdžio fizinį darbą.

Tai lėmė netikėtą Sixto Rodriguez’o muzikinės karjeros atgimimą. Muzikanto paieškos istorija buvo nufilmuota 2012 m. sukurtame „BAFTA Award for Best Documentary“, taip pat „Academy Award for Best Documentary Feature 85th Academy Awards“ 2013 m. laimėjusiame dokumentiniame filme „Searching for Sugar Man“.

2013 m. gegužės 9 d. Rodriguez’as gavo garbės daktaro laipsnį savo Alma mater, t. y. Wayne State University, kurį buvo baigęs Detroite.

Rodriguezas gimė Detroite, Mičigano valstijoje. Jis buvo pavadintas Sixto vardu, kadangi buvo šeštasis vaikas šeimoje. Rodriguez’o tėvai buvo kilę iš darbininkų klasės. Jo tėvas buvo imigrantas, atvykęs į JAV iš Meksikos 1920 metais.

Jo šeima papuolė į meksikiečių emigracijos bangą, kuri plito į JAV dirbti pagrindinėse pramonės srityse. Šie Amerikos imigrantai susidūrė su visuomenės šalčiu jų atžvilgiu ir išstūmimu (marginalizacija). Nemažoje dalyje savo dainų poetas ir muzikantas Rodriguez’as pasmerkė visuomenės žiaurumo apraiškas, su kuo dažnai susidurdavo žmonės iš vargingų kvartalų.

1967 m., pasivadinęs Rod-Riguez jis išleido nedidelį albumą “I’ll Slip Away”. Po trejų metų jis pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Sussex Records“. Bendradarbiavimo su „Sussex Records“ laikotarpiu muzikantas pakeitė ankstesnį pseudonimą tikruoju vardu – Sixto Rodriguez. Jis įrašė du muzikinius albumus: 1970 m. „Cold Fact“ ir 1971 m. „Coming from Reality”. Albumų pardavimas, muzikos ekspertų nuostabai, buvo prastas ir įrašų kompanija greitu laiku sumažino bendradarbiavimą su muzikantu.

Rodriguez’as nustojo įrašinėti muziką ir koncertuoti. Iš muzikos pasaulio išnyko, nors po antro albumo išleidimo, gana aktyviai rengė leidybai trečiąjį.

„Sussex Records“, beje, nustojo egzistuoti 1975 m. liepos mėn. dėl to, kad nesumokėjo federalinių ir regioninių mokesčių, kurių dydis buvo 62 000 JAV dolerių. Mokesčių inspekcija užantspaudavo minėtos kompanijos biurus ir pardavė aukcione jos akcijas. Didelė dalis muzikinių įrašų buvo sunaikinti.

Rodriguez’as toliau gyveno gimtajame Detroite ir dirbo įvairius fizinius darbus, tokius kaip namų griovimas su ekskavatoriumi. Taigi, jis laikėsi pačiuose vargingiausiuose visuomenės sluoksniuose.

1981 m. Rodriguez’as Wayne State Universiteto Monteith kolegijoje gavo filosofijos bakalauro laipsnį.^[2]

Būdamas politiškai aktyvus ir atstovaudamas dirbančiųjų klasę 1989 m. jis bandė bolotiruotis į Detroito miesto Tarybą.

Po nepavykusių bandymų užkariauti muzikos pasaulį, Rodriguez’as muzikinę karjerą buvo baigęs.

Nors gimtojoje šalyje jis buvo visiškai nežinomas kaip muzikantas, tačiau 1970 m. viduryje jo abu išleisti muzikiniai albumai palaipsniui ėmė populiarėti Pietų Afrikoje, Botsvanoje, Zimbabvėje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.

Tų pačių 1970 metų viduryje Australijos įrašų kompanija “Blue Goose Music” nupirko teises į muzikanto albumus. “Blue Goose” perleido abu studijinius Rodriquez’o albumus, o taip pat išleido rinktinį albumą iš geriausių muzikanto dainų, įskaitant nepublikuotus įrašus: 1973 m. “Can’t Get Away”, “I’ll Slip Away” ir “Street Boy”.

Rodriguez’as visiškai neįtarė, jog jo muzikiniai albumai tapo platininiais PAR ir tam tikru metu buvo užsieninių Afrikos topų viršūnėse.^[3] Šioje valstybėje jį dažnai linksniuodavo šalia Bob Dylan ar Cat Stevens.

Kai kurios Rodriguez’o dainos Pietų Afrikoje netgi tapo himnais kovoje su Apartheido režimu. Jo kūryba turėjo didžiulę įtaką PAR muzikantams, kurie kovojo su to laikotarpio PAR Vyriausybe. Aktyvistas Stivenas Biko buvo didelis Rodriguez’o gerbėjas.

1991 m. abu Rodriguez’o muzikiniai albumai buvo pirmą kartą išleisti kompaktiniais diskais PAR, kas padėjo įamžinti jo šlovę. Tačiau dėl to, jog Rodriguez’as buvo visiškai nežinomas jo tėvynėje Amerikoje, PAR daug jo fanų klaidingai manė, kad jis buvo baigęs gyvenimą savižudybe koncerto metu 1970 metų pradžioje.

Nepaisant milžiniškos jo kūrybos šlovės Afrikoje, Rodriguez’as ilgai apie tai nieko nežinojo, kol 1997 m., jo vyriausioji duktė Eva atsitiktinai surado internete jam skirtą svetainę.^[4] Rodriguez’as susisiekė su svetainės administratoriais ir sužinojęs apie savo šlovę sutiko vykti į minėtą šalį. PAR jis surengė šešis anšlaginius koncertus prieš tūkstantinę minią gerbėjų. Didelę dalį pinigų iš koncertų atidavė šeimai ir draugams. Pats grįžo gyventi į namus Detroite. Vyriausioji muzikanto duktė koncertinio turo metu susipažino su apsaugos darbuotoju, ištekėjo už jo ir taip Rodriguez’ui gimė pusiau afrikiečių kilmės vaikaitis.

Dokumentinis filmas apie pirmą Rodriguez’o koncertinį turą “Dead Men Don’t Tour: Rodriguez in South Africa 1998” buvo parodytas per „SABC TV“ 2001 metais.

Vėliau Rodriguez’as surengė koncertinį turą Švedijoje, po to vėl PAR 2001 ir 2005 metais. 2007 ir 2010 metais jis aplankė Australiją ir koncertavo „East Coast Blues & Roots Music“ festivalyje, kuris populiarus Melburne ir Sidnėjuje.

Jo daina “Sugar Man” tapo filmo „Candy 2006“, garso takeliu. Šiame filme pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Heath Ledger.

Rodriguez’o muzikiniai albumai “Cold Fact” ir “Coming from Reality” buvo perleisti “Attic Records” leidybinės kompanijos 2009 metais.^[5]

Žurnale “Rolling Stone” yra išspausdintas interviu su Sixto Rodriquez.

2015 m. Craig Bartholomew Strydom ir Stephen „Sugar“ Segerman išleido knygą “Sugar Man: The Life, Death and Resurrection of Sixto Rodriguez”. Žurnalo „Business Day“ apžvalgoje ši knyga buvo pavadinta: „Tikriausiai tai labiausiai neįtikėtina istorija apie roko muziką“.

Studijiniai albumai

• 1970: Cold Fact
• 1971: Coming from Reality

Live albumai

• 1981: Rodriguez Alive (Australia)
• 1998: Live Fact (South Africa)
• 2016: Rodriguez Rocks: Live In Australia (Australia)

Rinkiniai

• 1976: After the Fact (reissue of Coming from Reality) (South Africa)
• 1977: Rodriguez at His Best|At His Best (Australia)
• 1982: The Best of Rodriguez (South Africa)
• 2005: Sugarman: The Best of Rodriguez (South Africa)
• 2012: Searching for Sugar Man (soundtrack)
• 2013: Coffret Rodriguez (2-CD set of Cold Fact and Coming from Reality) FR #114

Singlai

• 1967 m. „I’ll Slip Away“, „You’d Like to Admit It“
• 1970 m. „Inner City Blues“, „Forget It“, „To Whom It May Concern“, „I Think of You“
• 1977 m. „Sugar Man“, „Inner City Blues“
• 1978 m. „Climb Up on My Music“
• 2002 m. „Sugar Man“, „Tom Cat“

• Oficiali Sixto Rodriguez svetainė. Archyvuota kopija 2013-01-17 iš Wayback Machine projekto.
• Guardian straipsnis apie Rodriguez
• Sydney Morning Herald straipsnis apie Rodrigues
• Cold Fact apžvalga
• Sixto Rodriguez interviu
• Mail & Guardian February 20, 1998: Fact: Rodriguez lives
• The Mystery of the Sugar Man, The Economist, 2012, straipsnis apie Rodrigues.