Mariai

Mariai
Kalnų marių foklorinis ansamblis
Gyventojų skaičius	~604 000
Populiacija šalyse	Rusija (Marijos Respublika, Tatarstanas, Baškirija, Udmurtija, Kirovo sritis)
Kalba (-os)	marių
Vėliava
Religijos	stačiatikybė, pagonybė (Marla)
Giminingos etninės grupės	erziai, mokšai, meriai, muromai

Mariai (Марий, Мары, Маре, Мӓрӹ) – finougrų tauta, nuo seno gyvenusi Volgos ir Kamos tarpupyje. Dabar susitelkę Rusijai priklausančioje Marijos Respublikoje, taip pat jų yra Tatarstane, Baškirijoje, kitose aplinkinėse srityse ir respublikose. Mariai seniau dar buvo žinomi kaip čeremisai (rus. черемисы, tot. Çirmeş). Populiacija – apie 604 tūkst. žmonių (2002 m.). Apie 60 % jų gyvena kaimiškose vietovėse.

Kalba finougrų šeimai priklausančia marių kalba, jos dialektai gerokai skiriasi.

Teritorija ir įvairovė

Finougrų istorinis regionas: Марий мланде

Šalis	Rusija (Marijos Respublika, gretimos teritorijos)
Tautos	mariai

Marių tradicinė teritorija vadinama Marių kraštu (mar. Марий мланде, rus. Марийский край). Be Marijos Respublikos, ji apima rytines Žemutinio Naugardo srities, Kostromos srities, pietines Kirovo srities ir šiaurės vakarines Tatarstano teritorijas. Tradicinės regiono ribos yra Sura ir Vetluga (Vütla) (vakaruose, už kurių prasideda Rostovo žemė), Kama (rytuose, už kurios prasideda baškirų žemės). Į šiaurę nuo Viatkos (Viče) prasideda udmurtų teritorijos. Senovėje Marių kraštas taip pat apėmė visą dabartinę šiaurės Čiuvašiją ir užėmė Volgos atkarpą tarp Žemutinio Naugardo ir Kazanės.

Mariai skirstomi į šias etnografines grupes:

pievų mariai (Олык марий) daugiausia gyvena Volgos kairiojoje pakrantėje ir sudaro gausiausią marių dalį;
rytų mariai (Эрвел марий) daugiausia gyvena tarp Viatkos ir Kamos, bet gausios diasporos randamos pasklidusios už Marių krašto ribų (šiaurės Baškirijoje ir kitur);
kalnų mariai (Кырык мары) daugiausia gyvena dešiniojoje Volgos pakrantėje;
šiaurės vakarų (Vetlugos) mariai gyvena šiaurės rytinėje Žemutinio Naugardo srities dalyje. Yra kildinami iš senovės merių.

Už Marių krašto ribų gyvena didelės diasporos, kurios daugiausia susiformavo po XVI a., prievarta marius verčiant į krikščionybę. Rytų mariai gyvena išsimėtę bendruomenėmis Kamos upės baseine: Belajos ir Ufos tarpupyje (Ӱпö марий), vakarų Baškirijoje (Белебей марий), pietvakarinėje Sverdlovsko srityje (Урал марий). Taip pat yra negausi Kungūro marių (Кöҥгыр марий) bendruomenė, gyvenanti Permės krašte. Kalnų marių dalis, XVI a. atsikėlusi į Abiejų Tautų Respubliką ir dabar gyvenanti Ukrainoje, yra vadinama Ukrainos čemerisais.

Istorija

Marių tautos ištakos – VIII–III a. pr. m. e. Ananjino kultūra. Iš jos tautos pradėjo formuotis I tūkstantmečio pirmojoje pusėje. Marių formavimosi regionas – dešiniakrantė Pavolgė tarp Suros ir Civilės žiočių (dab. šiaurės Čiuvašija) bei kairiakrantė Pavolgė kartu su Vetlugos žemupiu. Vėliau iš šio regiono mariai išplito į rytus ir šiaurę iki Viatkos ir Kazankos^[1] ir apgyvendino visą Marių kraštą.

Čeremisai pirmą kartą minimi gotų istoriko Jordano VI a. Dabartinių marių protėviai V–VIII a. bendravo su gotais, vėliau chazarais ir Volgos bulgarais.

XII-XIII a. ėmė formuotis pirmieji marių politiniai junginiai, kuriuos valdė kunigaikščiai, tituluojami kugyža (Кугыжа́). Šios kunigaikštystės susidūrė su tuometinės Naugardo ir Rostovo žemių prekybininkais bei kolonistais. Iš pastarųjų šaltinių labiausiai žinomos pakraštinės marių kunigaikštystės bei tvirtovės anapus Vetlugos ir Viatkos: Šanga, Jakšanas, Kukarka, Malmyžas, Jaranskas, Sančurskas, Uržumas, Vetluga ir kt. Iš šio laikotarpio žymiausi minimi marių kugyža yra Kajus, Bajus, Kodža Eraltemas, Čumbylatas ir kt.

XIII–XV a. marių žemės įėjo į Aukso Ordos sudėtį, nuo XV a. vidurio buvo priklausomos nuo Kazanės chanato. Šiuo metu Marių kraštą stipriai veikė tiurkizacija ir islamizacija. Į pietus nuo Volgos gyvenę mariai (jų pirminė protėvynė) buvo tiurkizuoti ir davė pradžią vienam iš čiuvašų subetnosų (virjalai). Didelė dalis rytinių marių į šiaurę nuo Kazankos upės patyrė bulgarų ir totorių migraciją, dėl to jų gyvenamas arealas sumažėjo. Tiesa, didžioji dalis marių išlaikė savo kalbą ir tapatybę, taip pat ir pagonišką religiją.

1552 m. Rusijai nukariavus Kazanės chanatą, marių žemės irgi buvo prijungtos prie Rusijos. Iškart po to mariai pradėjo karus su Maskva, kurie žinomi kaip Čeremisų karai. Trys karai užsitęsė iki 1585 m., ir juose dalyvavo kitos Vidurinio Pavolgio tautos - čiuvašai, totoriai ir mordviai. Svarbiausi marių kunigaikščiai šiuo laikotarpiu buvo Boltušas, Adajus, Kačakas, Mamyč Berdėjus, Džanas Gali ir kt. Marių kova nebuvo sėkminga, ir jie galutinai inkorporuoti į Rusiją.

Pagonys mariai buvo priverstinai verčiami į krikščionybę. Tai sukėlė marių migraciją į saugesnius regionus ir taip susidarė jų diasporas. Rusai šiame krašte pristatė daug naujų miestų, kad lengviau įsisavintų kraštą. Tarp jų buvo Kozmodemjanskas, Carevokokšaiskas, Jaranskas, Sančurskas.

XVIII a. marių žemė buvo prijungta prie Kazanės gubernijos. Vėliau šią dalinant, nemažai istorinių marių žemių perėjo kitoms gubernijoms. XVIII-XIX a. vyko marių kultūros tyrimai, pasirodė pirmoji gramatika.

1917 m. kilus Rusijos Spalio revoliucijai, mariai prisijungė prie totorių įkurtos Idelio-Uralo valstybės. 1920 m. sugrįžus sovietų valdžiai, suformuota Marių autonominė tarybinė sovietų respublika. Jos teritorija teapėmė mažą dalį viso Marių krašto ir vos pusę marių populiacijos. Ši situacija išlieka iki mūsų dienų, po to kai autonominė respublika paversta Marių respublika Rusijos Federacijos sudėtyje.

Religija

Nors dauguma marių priėmė krikščionių ortodoksų tikėjimą, tačiau bent trečdalis išpažįsta savo senąją religiją – Marla. Šis tikėjimas pabrėžia žmogaus santykį su gamta, kuri yra absoliutaus gėrio įsikūnijimas. Svarbiausia dievybė – Didysis Baltasis Dievas (Oš Kugu Jumo)^[2].

Šaltiniai

↑ Этнология. Учебник. Для высших учебных заведений/Э. Г. Александренков, Л. Б. Заседателева, Ю. И. Зверева и др.-М.; Наука, 1994.
↑ http://www.mari-el.name/mtr.html

[1] Этнология. Учебник. Для высших учебных заведений/Э. Г. Александренков, Л. Б. Заседателева, Ю. И. Зверева и др.-М.; Наука, 1994.

[2] ttp://www.mari-el.name/mtr.html

[1]

[2]