Mantra

Mantra (skr. मन्त्र = IAST: mántra) – sakralinė formulė, meditacijos skiemuo, garsinė dievybės inkarnacija, naudojama indiškos kilmės religijose (hinduizme, budizme, sikhizme, džainizme).^[1] Tai garsinių skiemenų seka, paprastai tariama arba giedama ją kartojant kelis, keliolika ir dar daugiau kartų (recituojama), aklamuojama). Šiuolaikiniai naujieji religiniai judėjimai (Naujasis amžius) dažnai gana plačiai naudoja mantras dėmesio sutelkimui ir tam tikrų savybių, galių ugdymui. Kai kurios naujosios afirmacijų praktikos (dvasinė savitaiga) remiasi mantrų naudojimo patirtimi.

Žodis mantra kyla iš sanskrito kalbos veiksmažodžio man- / manyate („manyti, mąstyti, protauti“) ir instrumentinės priesagos -tra-. Tai yra proto žadinimo, veikimo bei magijos priemonė.^[2] Mantrų rečitavimo praktika klostėsi vedų, kurios pačios yra mantros, laikotarpiu. Tiek pats žodis mantra, tiek veiksmažodis mantrayate („kartoti mantras, rečituoti, posmuoti, užkalbėti“) sutinkamas jau Rigvedoje. Kiekvienas atskiras vedų (ypač Rigvedos) posmas laikomas savarankiška mantra. Vėliau ši mantrinė praktika perėjo į hinduizmą ir visas kitas indiškas religijas. Mantrų soteriologinė svarba pabrėžiama upanišadose.

Daugelis svarbiausių mantrų paimtos iš Rigvedos arba upanišadų posmų. Vėliau mantros labai išpopuliarintos tantrizme. Dažnai mantromis vadinami bet kokie religiniai, nebuitine kalba išreikšti poetiniai tekstai.

Mantra soteriologinį veiksmingumą įgyja tik iniciacijos metu mokytojo perduota mokiniui. Rečitavimas leidžia realizuoti mantros, laikomos garsine dievybės inkarnacija, dievybės, mokytojo ir paties rečituotojo tapatybę.^[1] Esti įvairių mantrų atlikimo būdų: vedinėje tradicijoje mantros atliekamos garsiai, pagal griežtas prozodijos taisykles apeigų metu arba mokytojo ir mokinio žinijos perdavos (svādhyāyá) metu. Tantrinėse praktikose išsivystė atlikimo pašnibždomis, mintyse būdai. Iškilus bhakti judėjimams, paplito mantrų atlikimas garsiai, dainuojant, su ritminiu muzikiniu pritarimu, miniose (bhadžana).

Mantra laikoma priemone dievybei sužadinti. Pasak Algio Uždavinio, mantra yra sakralinė formulė, užkeikimas, dieviškosios būties statinį skrodžiantis galios vektorius ir komunikacijos įrankis. Ištarus atitinkamą mantrą, transcendentinis pradas pasirodo kaip kiekvienam tikrovės lygmeniui imanentiškas veikimas. Mantros yra noetiniai visų medžiaginių daiktų „kūnai“ – nekintančios demiurginės formulės, iš kurių išauga laikini fiziniai pavidalai. Konkrečios mantros neatsiejamos nuo konkrečios dievybės, kuriai jos atstovauja. Dievybės galią slepia ir parodo jos vardas arba atitinkama mantra.^[2] Tantriniame hinduizme mantros naudojamos drauge su jantromis: mantra laikoma garsiniu dievybės kūnu, o jantra – simboliniu regimuoju.

Mantrose svarbiausia prasmė suteikiama ne tekstui (kuris gali būti ir semantiškai beprasmis), o garsui. Laikoma, kad tariamos mantros moduliuoja gyvasties alsavimą (praną). Nors pagrindinė mantrų paskirtis – dievybės įkūnijimas, tačiau plačiai naudojamos mantros ir kasdienėms, gydomosioms reikmėms.^[3]

Svarbiausias mantros kartojimo elementas – tai vieningas proto, kalbos ir kūno atsidavimas mantros virpesiams, taigi mantros kartojimas gali būti gretinamas su religinių, dvasinių giesmių giedojimu, tačiau nederėtų jo prilyginti maldai. Mantros kartojimo metu pats ją atliekantis asmuo yra ištirpinamas būties virpesyje, lieka tik „beasmenė tikrovė“. O besimeldžiantysis asmeniškai bendrauja su meldžiamuoju asmeniu.

Šiuo požiūriu mantros ir maldos santykis išreiškia vieną esmingiausių skirtumų tarp indiškų ir abraominių religijų: santykį tarp beasmenio brahmano ir asmeninio Dievo, skirtumą, kurį dalis indiškų tikėjimo srovių laiko iliuziniu.

Budizme, panašiai kaip kitur, mantromis laikomi dvasine galia pakrauti garsiniai skiemenys, kelių skiemenų sekos arba ištisos giesmės, sudarytos iš tokių skiemenų (dharanės). Mantros perteikia arba išreiškia tam tikras kosmines galias ir tam tikrų budų savybes. Kartais kaip mantra yra kartojamas tiesiog budos vardas.

Nenutrūkstamas mantrų kartojimas, kaip viena iš meditavimo formų, taikomas daugelyje budizmo mokyklų, ypač didelė reikšmė mantroms teikiama vadžrajanos mokyklose, dėl ko ši budizmo šaka net katrais vadinama „mantrajana“. Čia mantros dažnai laikomos proto apsaugos priemone. Dvasiškai transformuojant kūno, kalbos ir proto aspektus, mantros daugiausiai siejamos su kalbos perkeitimu, joms keliama užduotis išvystyti tobulus kalbos virpesius, sutaurinti kalbos dovaną. Mantrų kartojimas beveik visada yra siejamas su vizualizavimu (kaip proto užimtumu) ir tam tikra kūno padėtimi, mudra (kaip kūno užimtumu).

Tantrizme su mantra susijusi dar viena kombinuota praktika, kuomet tariamas skiemens virpesys yra vizualizuojamas kaip skiemens užrašas priešais save arba savyje. Tada virpesys (skiemens garsas) susivienija su vizualizuojamu skiemens užrašu, taip pat susilieja su vizualizacijos formomis ir spalvomis, kuriomis persiima dvasinio praktiko kūnas ir protas.

Mantros kartojimas pats savaime nepriveda prie nušvitimo, tačiau tai padeda nuraminti protą, po to lengviau įsiklausyti į vidinę tylą, bent jau taip teigia dzen budizmo mokymas.^[4]

Mantros plačiai naudojamos Naujojo amžiaus dvasinio judėjimo praktikose. Jos neatsiejamos nuo šiame judėjime naudojamų meditavimo sistemų, energetinių čakrų sistemos pratybų ir kitų sričių. Mantras naudoja daugelis Naujojo amžiaus veikėjų. Tačiau čia jos naudojamos dažniausiai visiškai nesiejant, arba tik labai silpnai siejant, su originalia rytietiška mantrų naudojimo tradicija. Pačiuose Rytuose, kartu su Vakarų įtaka, mantrų gelminė reikšmė dažnai pamirštama ir jos imamos naudoti grynai mechaniškai.

• „Om“ (ॐ) – kertinė hindų mantra, kuri, kaip laikoma, simbolizuoja visas dieviškąsias emanacijas.
• ॐ नमः शिवाय​ (Auṃ namaḥ śivāya – „Om, nusilenkimas Šivai“) – svarbiausia šaivų mantra.
• सोऽहम् (So’ham – „Jis – aš“) – savęs ir dievybės sutapatinimo mantra, kilusi iš „Yša upanišados“.
• ॐ नमो नारायणाय (Auṃ namo nārāyaṇāya – „Om, nusilenkimas Narajanai“) – svarbi vaišnavų mantra.
• Gajatri mantra – iš Rigvedos kilusi mantra, rečituojama įšventinant į brahmanų terpę.
• ॐ नमो भगवते वसुदेवाय​ (Auṃ namo bhagavate vasudevāya – „Om, nusilenkimas viešpačiui Vasudevai“) – svarbi vaišnavų mantra.
• Mahamritjundžajos mantra („didžioji mirties pergalėjimo mantra“) – Rigvedos mantra, skirta išsivaduoti iš mirties pančių.
• Pilnatvės mantra पूर्णमदः पूर्णमिदमं पूर्णात्पूर्णमुदच्यते पूर्णस्य पूर्णमादाय पूर्णमेवावशिष्यते (pūrṇam adaḥ pūrṇam idam / pūrṇāt pūrṇam udacyate / pūrṇasya pūrṇam ādāya / pūrṇam evāvaśiṣyate – „Pilnatvė šiapus, pilnatvė anapus / Pilnatvė iš pilnatvės randas / Pilnatvę iš pilnatvės atimant / Pilnatvė viena lieka“) – svarbi mantra, kilusi iš „Yša upanišados“
• ॐ असतोमा सद्गमय / तमसोमा ज्योतिर्गमय / मृत्योर्मामृतं गमय (Auṃ asato mā sad gamaya / tamaso mā jyotir gamaya / mṛtyor mā amṛtaṁ gamaya – „Om, iš nesaties mane esatin lai veda / iš tamsos mane švieson lai veda / iš mirties mane nemirtin lai veda“) – svarbi mantra, kilusi iš „Brihadaranjaka Upanišados“.
• Harė Krišna mantra – kertinė gaudyja vaišnavų mantra.
• Bydža mantros – su kiekvienu mikrokosminiu kūno tašku (čakra) susietos gemalinės ištarmės. Išplėtotos Kundalinės jogoje.

• „Om mani padme hūm“ (ॐ मणि पद्मे हुं – „Om, brangakmeni lotose, hūm“). Šia mantra išreiškiamas visa apimantis susiliejimas su visomis gyvomis būtybėmis. Tai viena iš bodhisatvos Avalokitešvaros mantrų.
• गते गते परगते परसंगते बोधि स्वाहा (Gate gate paragate parasamgate bodhi svaha – „ėjusi, ėjusi, perėjusi, visiškai perėjusi, atbudusi: šlovė!“) ši mantra kreipiasi į intuityviąją išmintį, pradžnią).

• Mantrų pavyzdžiai Archyvuota kopija 2006-01-04 iš Wayback Machine projekto. (angl.)