Madona su dagiliu
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Madona su dagiliu | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Rafaelis |
| Metai | 1506 |
| Meno kryptis | Aukštasis renesansas |
| Medžiagos, technika | aliejus ant medžio panelės |
| Matmenys | 107 cm × 77 cm |
| Miestas (vieta) | Florencija |
| Muziejus | Uficių galerija |
Madona su dagiliu (it. Madonna del Cardellino) – vienas garsiausių italų renesanso dailininko Rafaelio (1483–1520) paveikslų, esantis Uficių galerijoje Florencijoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paveikslas priklauso Rafaelio florencietiškam kūrybos periodui. Nutapytas 1505−1506 m. laikotarpiu Rafaelio draugo Lorenzo Nasi ir Sandra di Matteo di Giovanni Canigiani vestuvių proga. Vėliau, 1547 metais, žemės drebėjimo metu sugriuvus Nasi namui, paveikslas buvo apgadintas ir skilęs į septyniolika dalių. Jį vėl sujungė ir įtrūkimus užtapė dailininkas Michele di Ridolfo del Ghirlandaio, kuris buvo didelis Rafaelio dailės gerbėjas. 1666 m. paveikslas pateko į kardinolo Giovan Carlo de' Medici kolekciją, o po to į Florencijos valdytojų Medičių galeriją Uficiuose. 2008 m. paveikslas, po 10 metų trukusio restauravimo proceso, buvo pristatytas publikai iš naujo.
Tema ir stilistika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Madonoje su dagiliu“ vaizduojama tradicinė renesanso dailės tema − Mergelė Marija su kūdikiais Jėzumi Kristumi (tarp Madonos kelių) ir Šv. Jonu Krikštytoju. Vaikai žaidžia su Šv. Jono Krikštytojo rankose esančiu dagiliu. Paukštelis simbolizuoja būsimas Kristaus kančias (aliuzija į Kristaus dyglių vainiką). Motinos ir sūnaus ryšį rodo Kristaus dešinė pėda, uždėta ant Madonos pėdos.
Paveikslo kompozicija seka kiek ankstesniu „Prato Madonos“ paveikslu, tačiau veikėjai šiame paveiksle kiek labiau suspausti, daro harmoningesnės ir nuoseklesnės tapybos įspūdį. Pagrindinė veikėjų grupė sukomponuota trikampio kompoziciniu principu, kurį Rafaelis perėmė iš Leonardo da Vinčio. Kristaus figūros nuogumo pabrėžtinumui greičiausiai turėjo įtakos Mikelandželas, kuris nuogo kūno įvaizdį naudodavo išreikšti žmogaus išgyvenimams ir emocijoms. Už veikėjų nugaros esančio peizažo vaizdavime galima atsekti ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkų įtaką, tačiau visa scena yra išlikusi Umbrijos dailės mokyklos tradicijoje. Joje Rafaelis parodo, kaip sugeba transformuoti ir sintezuoti įvairias įtakas į jam būdingą harmoningą ir nuoseklią dailę.