Linderhofo rūmai

47°34′13.188″ š. pl. 10°57′29.434″ r. ilg. / 47.57033000°š. pl. 10.95817611°r. ilg. / 47.57033000; 10.95817611

Linderhofo rūmai
Linderhofo rūmai. Prieš pietinę rūmų dalį įrengtas baseinas su fontanu, kurio centre – paauksuotų skulptūrų grupė: romėnų deivė Flora su angeliukais.
Vieta	Etalis, Bavarija, Vokietija
Statusas	muziejus
Architektas	Georgas Dolmanas
Statybų pabaiga	XIX a. pab.
Paskirtis	rezidencinis pastatas
Stilius	neorokokas

Linderhofo rūmai (vok. Schloss Linderhof) – Bavarijos karaliaus Liudviko II buvusi rezidencija, dabar muziejus, Vokietijoje, Bavarijos pietinėje dalyje, Etalio savivaldybėje esančiame Grasvangtalio slėnyje (Graswangtal). Šie rūmai yra mažiausi iš trijų Liudviko II statytų rūmų ir vieninteliai, kurie užbaigti (1878 m.) jam gyvam esant. Linderhofo rūmai ir parkas laikomi vienu įspūdingiausių ir meniškiausių XIX a. rūmų ansamblių.^[1]

Rūmai ir sodai su parko statiniais yra atviri lankytojams. 2018 m. Bavarijos rūmų departamentas suskaičiavo 437 122 lankytojus.^[2]

Bavarijos karalius Liudvikas II buvo įtikėjęs, kad karalystė – tai Dievo skirta dovana, dėl to jam buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, jog iš tiesų jis tėra konstitucinis monarchas, turintis teises ir pareigas, ir visai nedidelę veiksmų laisvę. Todėl Liudvikas II, pasitelkdamas įvairius architektūrinius, dizaino sprendimus, mokslo ir technikos naujovių teikiamas galimybes, susikūrė savo realiam gyvenimui priešingą – fantazijom ir iliuzijom prisodrintą pasaulį, kuriame galėjo jaustis toli nuo realybės – tikru karaliumi.^[3] Per kelis statybos etapus 1870–1886 m., talentingų meistrų dėka, Linderhofo rūmuose „Pasakų karaliumi“ (das Märchenkönig) pramintas Liudvikas II įgyvendino savo idėjas ir įrengė fantasmagoriškas erdves, tuo laikmečiu neturėjusias analogų. Rūmų pastatas suprojektuotas antrojo rokoko laikotarpio stiliumi.^[1] Fasadas gausiai puoštas ornamentais, interjeras pasižymi prabanga: auksu, veidrodžiais, sienas dengiančiais gobelenais ir paveikslais, aksomu ir šilku, krištolinais šviestuvais, lazuritu, malachitu, porcelianu ir daugybe kitų turtų.^[4] 1863–1886 m. Linderhofo rūmų statybai iš viso išleistos 8 460 937 markės.^[5] Linderhofas laikomas mėgstamiausiais Liudviko II rūmais, kuriuose jis apsistodavo bene dažniausiai.

Linderhofo rūmų vietoje iš pradžių stovėjo paprastas, 1790 m. pastatytas ūkinis pastatas, priklausęs girininkijai. Tai buvo regionui būdingas medinis namas, suręstas ant akmeninio pamato. Šis namas XIX a. viduryje, valdant Bavarijos karaliui Maksimilianui II (Maximilian II. Joseph), buvo paverstas medžioklės nameliu. Tikrasis Linderhofas buvo kaimyninis, Etalio vienuolynui priklausęs ūkis, kurio teritorijoje ir stovėjo medžioklės namelis. Po kurio laiko Maksimilianas II įsigijo ir aplinkines žemes. Liudvikui Linderhofo apylinkės buvo pažįstamos nuo ankstyvos jaunystės, kai jis lydėdavo savo tėvą į medžioklę Bavarijos Alpėse. Mirus tėvui, Liudvikas II medžioklės namelį  (dar kitaip vadintą „Karališkuoju nameliu“) norėjo tik šiek tiek praplėsti, tačiau, vykstant statyboms Linderhofo vizija kito ir, įgyvendinus galutinį projektą, girininkijos vietoje iškilo Linderhofo rūmai.^[6] Liudvikas II buvo karūnuotas 1864 m., būdamas vos 18 metų amžiaus.^[7] Nuo 1868 m. jaunasis karalius ėmė įgyvendinti savo svajones – jis troško toliau nuo sostinės Miuncheno pastatyti kelias naujas pilis. Susidomėjimas Viduramžių riterių kultūra ir žavėjimasis kompozitoriaus Richardo Vagnerio muzikinėmis legendomis pirmiausiai jį paskatino imtis Noišvanšteino pilies projekto. (Ši pilis buvo pradėta statyti 1869 m. ir neužbaigta, tačiau, praėjus vos trims savaitėms po Liudviko II mirties, ji atverta lankytojams.) 1867 m. karalius pradėjo tyrinėti Prancūzijos absoliučių monarchų, karalių Liudviko XIV, Liudviko XV ir Liudviko XVI dvarų materialinę kultūrą. Šiame kontekste Liudvikas II sumanė Grasvangtalio slėnyje, netoli jo tėvo medžioklės namelio, pastatyti rūmus pagal Versalio rūmų pavyzdį. Jie turėjo visiškai atitikti Prancūzijos Burbonų dinastijos karalių rūmų stilių. Iš pradžių šis projektas vadinosi „Meicost-Ettal“^[8] – tai citatos „L'État, c’est moi“ („Valstybė – tai aš“), priskiriamos Prancūzijos „Karaliui Saulei“ Liudvikui XIV (1638–1715 m.), anagrama. Tačiau pasirodė, kad slėnis yra per siauras planuotiems rūmams statyti, todėl jiems parinko kitą vietą. Galiausiai 1878 m. Versalio rūmų kopija buvo pradėta statyti Kimo ežero (Chiemsee) Vyrų (Herreninsel) saloje. Jie pavadinti Neues Schloss Herrenchiemsee rūmais ir niekada nebuvo užbaigti.^[3] Šiuo metu daugelis iš jų menių yra atviros turistams.

Kitas planas – Linderhofo slėnyje statyti didingus bizantiškus rūmus, taip pat pasirodė neįgyvendinamas atokioje vietovėje. Kaip alternatyva kilo idėja susikurti jaukią nedidelę laisvalaikio rezidenciją, analogišką Liudviko XIV 1678 m. Prancūzijoje, netoli Versalio, pastatytam Marly rūmų (pranc. Château de Marly) kompleksui, kurį sudarė paviljonų grupė.^[9]

Pirmiausiai, 1869 m., jaunasis Bavarijos karalius pavedė pertvarkyti medžioklės namelio Grasvangtalio slėnyje interjerą ir pritaikyti jo reikmėms. Vėliau, 1870 m., architektui Georgui Dolmanui (Georg von Dollmann)^[6] Liudvikas II pavedė išplėsti pastato rytinį sparną į šiaurės pusę. Pagal tuometinį sumanymą šis priestatas turėjo susilieti su medžioklės nameliu ir tapti vientisu statiniu. Viršutiniame aukšte buvo įrengta ovalo formos pagrindinė patalpa, sujungta su dviem pasagos formos prieškambariais, kas buvo būdinga to laikmečio baroko architektūrai. Tačiau pastato fasadas kol kas neatspindėjo baroko stiliaus; jo kaimiškame eksterjere nebuvo jokių užuominų apie pretenzingą interjero puošnumą. Tačiau, dar tebevykstant statybos darbams, buvo persigalvota ir galutinė viso pastato vizija pakito. 1871 m. buvo pristatytas antras sparnas, simetriškas pirmajam, o tarpusavyje jie sujungti miegamuoju – taip naujieji priestatai įgavo U formą. Miegamajame prie pietinės sienos stovėjo puiki lova, o pro langus atsivėrė vaizdas į šiaurę, į kalnų šlaitą. Į naujus priestatus buvo galima įeiti nepriklausomai nuo „Karališkojo namelio“ – iš vidinės kiemo pusės per naujus medinius laiptus buvo galima patekti tiesiai į vakarinį sparną. „Karališkasis namelis“ buvo tarsi apglėbtas iš šonų ir tapo pertekliniu objektu, tačiau Liudvikas II vis dar buvo emociškai prie jo prisirišęs, todėl nenorėjo nugriauti.^[6]

1873 m. vasario mėn. statybos darbai atnaujinti ir Karališkoji vila buvo apjuosta rokoko stiliaus akmeniniu fasadu, o taip pat perdengtas jos stogas. 1874 m. „Karališkasis namelis“ buvo nugriautas ir perkeltas maždaug už 200 metrų į vakarus nuo rūmų, o jį perstatant buvo atkurta ankstesnė, Maksimiliano II medžioklės namelio, išvaizda ir interjeras. Tuščioje erdvėje iškilo naujas, pietinis rūmų sparnas ir nuo to laiko Linderhofas sudaro vientisą rūmų kompleksą.^[6] Visi karaliaus apartamentuose įrengti kambariai yra pereinami, simetriški, įrengti enfilados principu – durų angos yra tiksliai viena priešais kitą. Pietinė pastato dalis buvo baigta įrenginėti 1876 m. Prie jos pristačius vestibiulį, įrengtas naujas centrinis rūmų įėjimas. 1885–1886 m. atlikta paskutinė rekonstrukcija – karaliaus miegamojo didinimas. Darbai buvo užbaigti jau po Liudviko II mirties (1886 m.), bet rekonstrukcijai numatytos prabangesnės medžiagos buvo keičiamos pigesnėmis.

Žvelgiant į tinkuotą fasadą, neįmanoma suprasti, kad iš tikrųjų rūmai yra pastatyti tik iš medžio. Liudvikas II, statydamas Linderhofo rūmus, naudojo daug medienos iš apylinkių, o statybos darbus atliko vietiniai medžio meistrai.^[10]

Linderhofo rūmai dėl perstatinėjimų yra sudėtingo, tačiau simetriško išplanavimo. Viršutiniame aukšte, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos karaliui, yra: laiptinė, keturi prieškambariai, kurie yra panašios į pasagą formos: geltonasis, alyvų spalvos, rausvasis ir melsvasis; po ovalų valgomąjį ir audiencijų salę (darbo kabinetą); taip pat gobelenų kambariai: vakarinis ir rytinis. Centrinėje rūmų dalyje įrengti didžiausi kambariai – miegamasis šiaurėje ir veidrodžių salė pietuose, o mažesni salonai ir kabinetai įrengti šoniniuose sparnuose. Visi kambariai gausiai dekoruoti neorokoko stiliumi.^[11] Prabangaus interjero dizainą sukūrė scenos dailininkas Kristijanas Jankas (Christian Jank).^[12]

Nors iš išorės pastatas atrodo labiau panašus į vilą, tačiau vidus pulsuoja prabanga. Fasadų figūros ir reljefai šlovina Bavarijos karalystę, o štai vestibiulyje įamžintas Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV. Patalpos viduryje puikuojasi jam Paryžiuje 1699 m. pastatyto paminklo mažesnio mastelio kopija. Ant lubų, tiesiai virš statulos galvos, pritvirtinti į vieną skritulį sueinantys auksiniai spinduliai, kurių centre maži angeliukai laiko Burbonų dinastijos šūkį: „NEC PLURIBUS IMPAR“. Liudviko XIV statulą supančios raudono marmuro kolonos lemia kambario spalvinę gamą.^[13]  

Iš vestibiulio laiptais patenkama į karaliaus apartamentus – į rytinį ir vakarinį Gobelenų kambarius.^[11]

Abu Gobelenų kambariai yra beveik identiški ir neturi jokios specifinės funkcijos. Ant sienų esančios scenos nutapytos ant šiurkščios drobės, siekiant imituoti tikrus gobelenus. Tik užuolaidos ir baldų apmušalai yra tikri Paryžiaus Gobeleno manufaktūros gaminiai. Vakarinis Gobelenų kambarys kartais vadinamas „Muzikos kambariu“, nes jame yra retas muzikos instrumentas – eolodionas (instrumentas, jungiantis fortepijoną ir fisharmoniją). Kita ypatinga šio kambario puošmena – natūralaus dydžio povas iš Sevro porceliano manufaktūros.^[14]

Prabangiai įrengta Audiencijų salė, kurioje gausu Liudviko II emblemų ir nuorodų į Prancūzijos dvarą, yra vakarinėje rūmų dalyje. Į audiencijų kambarį galima patekti per du skirtingose pusėse įrengtus prieškambarius – alyvų spalvos ir geltonąjį. (Geltonasis prieškambaris Audiencijų salę sujungia su vakariniu Gobelenų kambariu.) Liudvikas II niekada nenaudojo šios patalpos pagal skelbtą oficialią jos paskirtį – audiencijoms rengti, be kitko, tam ji būtų buvusi ir gerokai per maža. Stebina neįprastas tokios paskirties patalpai sprendimas – po baldakimu pastatytas rašomasis stalas. Tačiau tai paaiškina apie svarbią dvejopą šios vietos funkciją: ji susijusi ir su sostu, valdymu, bet ir su rašymo, skaitymo vieta. Būtent to Liudvikas ir siekė, turint omenyje, kad jis nelaikė savęs aktyviu, valdančiu karaliumi, tačiau troško turėti tokią pačią galią kaip Liudvikas XIV.^[15]

Interjero detalės:

Du itališko marmuro židiniai, ant kurių atbrailų pastatytos raitelių Liudviko XIV ir Liudviko XV statulos. Du apvalūs nedideli staliukai su malachito stalviršiais, kuriuos Liudvikui II padovanojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna (Aleksandro II žmona). Sosto baldakimas puoštas stručio plunksnomis (kaip rytietiškas karališkosios valdžios simbolis).^[15]

Didžiausias Linderhofo rūmų kambarys yra į šiaurę orientuotas karališkasis miegamasis. Jo  įrengimas paremtas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV miegamojo pavyzdžiu, tačiau skiriasi jo formos ir spalvos. Miegamasis buvo svarbus absoliutaus monarcho ceremonialiniam gyvenimui; Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pirmąją (lever) ir paskutinę dienos audienciją (coucher) atlikdavo savo miegamajame.^[12] Kaip ir Versalyje, Linderhofe lova, it altorius bažnyčioje, nuo likusios kambario dalies yra  atskirta neaukšta baliustrada, taip demonstruojant, kad Bavarijos karalius taip pat dalį audiencijų galėtų rengti savo miegamajame.^[16] Tačiau Liudviko II laikais tai jau būtų buvę neįmanoma: Bavarijos karalius, apribotas konstitucinės monarchijos nuostatų, turėjo visiškai kitokią politinę reikšmę, negu absoliučią valdžią savo rankose laikęs Prancūzijos valdovas. Drovumu pasižymintis karalius, kuris naktį iškeitė į dieną ir atvirkščiai (keldavosi apie 17 val. dienos), niekada ir neketino keltis ar eiti miegoti dalyvaujant dešimtims aukštų pareigūnų, taip kaip „Karalius Saulė“. Tačiau jis gerbė pastarąjį (ir pavydėjo jam neribotos galios), todėl aliuzijų į Liudviką XIV galima rasti daugybėje kitų detalių.^[3] Pavyzdžiui, valgomojo lubose vaizduojamos Versalio dvaro gyvenimo scenos, o keturių prieškambarių sienas puošia Prancūzijos dvariškių ir didikų portretai (įskaitant madam de Pompadur ir madam Dubary). Laiptinėje eksponuojama puiki Sevro manufaktūros (įkurtos Prancūzijoje) vaza. Visur patalpų puošyboje sutinkamas saulės simbolis simbolizuoja prancūziškąją absoliutizmo sampratą, kuri Liudvikui II puikiai įkūnijo jo Dievo duotos monarchijos su visiška karališkąja valdžia idealą. Tačiau į šiaurę atsuktas Linderhofo miegamasis apverčia Versalio analogo simboliką, parodydamas Liudviko, kaip „nakties karaliaus“, savimonę. Akivaizdu, kad skirtingai nei Herrenchiemsee rūmai, kurie yra pagarbos ženklas ir duoklė Liudvikui XIV, Linderhofas yra visiškai nepriklausomas kūrinys, kurio žavesį nulėmė besikeičiančio vietinio kraštovaizdžio derinys su prancūziškuoju baroku, bavarų rokoko, romantiškais ir kaimiškais Alpių motyvais.^[4]

Interjero detalės:

Galinę kambario dalį juosia drožinėta baliustrada. Šios erdvės centre, po baldakimu, stovi didžiulė mėlynos (karališkos) spalvos lova; virš jos – herbas, išsiuvinėtas taip meistriškai, kad sudaro tapyto paveikslo įspūdį. Virš baldakimo plasnojantys auksiniai angelai laiko Bavarijos karaliaus karūną. Lovą supa du galingi šviestuvai, kurie suteikia jai beveik sakralumo. Sienas šalia lovos dengia aukso siūlais ornamentuoti audeklai.^[17] Paveiksluose virš durų vaizduojamos scenos iš Prancūzijos dvaro gyvenimo.^[18]

Į ovalo formos valgomąjį patenkama iš miegamojo per rožinės spalvos prieškambarį arba iš rytinio gobelenų kambario per nedidelį melsvos spalvos  prieškambarį. Kambario paskirtis nuspėjama iš sienų dekoracijų, vaizduojančių sodininkystę, medžioklę, žvejybą ir žemdirbystę, iš kurių buvo gaminami produktai karališkajam stalui.^[19]

Šis kambarys labiausiai garsėja savo stalu, vadinamu „norų stalu“. Jį galima nuleisti žemyn į virtuvę, pasitelkus alkūninį mechanizmą, o vėliau, jau padengtą, vėl pakelti į viršų. Tokiu būdu valgomajame nebūtinas aptarnaujantis personalas. Tai XVIII a. prancūzų išradimas, leidęs dvaro visuomenei likti nepastebėtai per meilės vakarienes (amorous suppers).^[20]Liudvikas naudojosi šiuo išradimu dėl kitos priežasties. Jis nenorėjo, kad jam trukdytų svajoti. Karalius įsivaizduodavo, kad valgo Liudviko XIV, Liudviko XV, bei jų draugių madam Pompadur ir madam Maintenon draugijoje, garsiai kalbėdavosi su jais. Nors valgydavo vienas, Liudvikas II reikalaudavo, kad būtų patiekta maisto bent trims žmonėms.^[19]  

Šį kambarį karalius naudojo kaip svetainę, jam patikdavo sėdėti jo nišoje ir skaityti, kartais jis skaitydavo visą naktį. Veidrodžiai žvakių šviesoje jam sukurdavo ypatingą, pasakišką efektą. Lygiagretus kai kurių veidrodžių išdėstymas sukelia nesibaigiančios alėjos iliuziją.

Interjero detalės:

Sienos dengtos dideliais veidrodžiais, patalpos viduryje stovi stalas, inkrustuotas lazuritu, ametistu ir chalcedonu. Ant stalo stalviršio – Bavarijos herbo stiklo mozaika. Nišoje stovi dramblio kaulo žvakidė su 16 šakų. Prabanga pasižymi ir lazuritu bei palisandro mediena dengti židiniai, baldai, dekoruoti paauksuotos bronzos ornamentais, kilimas iš stručio plunksnų, o taip pat išskirtinės skulptūros iš Kararos marmuro.^[21]

1874–1880 m. buvo įrenginėjamas ir Linderhofo rūmų sodas. Liudvikas II suprojektuoti jį pavedė Karlui fon Efneriui (Carl von Effner). Pirminiame 1868 m. plane buvo numatyta įrengti prancūziškojo Versalio rūmų sodo kopiją, tik daug mažesnę, tačiau šio projekto nebuvo galima įgyvendinti dėl to, kad Grasvangtalio slėnis yra per siauras. Vėliau parengtas ir įgyvendintas kitas projektas. Linderhofo rūmų sode derinamos įvairios sodų formos: aplink rūmus įrengtas geometrinių formų prancūziškasis dekoratyvinis sodas, kuriame derinamos baroko ir rokoko stiliaus sodų idėjos. Didelis parkas, supantis dekoratyvinių augalų sodą, sukurtas pagal angliškų kraštovaizdžio sodų modelį, kuriame skirtingų rūšių medžiai pasodinti grupėmis, o tarp jų įrengti vingiuoti takai.^[22]

2015 m. pradėta plataus masto Linderhofo rūmų sodo renovacija, kuri turėtų trukti iki 2024 m.

Rūmus supa prancūziškasis dekoratyvinis sodas, suskirstytas į penkias dalis, kurias puošia alegorinės žemynų, metų laikų ir stichijų skulptūros. Sodas yra maždaug kryžiaus formos. Priešais rūmus įrengtas didelis baseinas su fontanu, iškeliančiu vandenį aukštyn iki dvidešimt penkių metrų. Fontaną puošia paauksuotos romėnų deivės Floros ir mažų angeliukų skulptūros. Palei pagrindinę šiaurės-pietų kryptimi orientuotą ašį, priešais rūmus ir už jų, atsižvelgus į natūralų reljefą, sodas suprojektuotas taip, kad kiltų į šlaitus. Šlaituose  įrengti laiptai ir terasos. Šoninės zonos suprojektuotos kaip bosketai. Vienoje, kalvos šlaite suformuotoje, terasoje įrengta nedidelė Veneros šventykla. Ant priešingos kalvos, už rūmų, pastatytas Muzikos paviljonas, nuo kurio vanduo teka laiptų kaskadomis žemyn į Neptūno fontaną. Erdvę tarp Neptūno fontano ir Linderhofo rūmų puošia iš melsvų gėlių žiedų suformuota didžiulė Burbonų dinastiją simbolizuojanti lelija. Linderhofo rūmų sode įrengti dar keli išskirtiniai fontanai su paauksuotomis skulptūromis, įrengti gėlynai, erdves puošia prabangios vazos, skulptūros ir kiti dekoratyviniai elementai.

Aplink Linderhofo rūmus, apsupęs dekoratyvinių augalų sodą, driekiasi didelis parkas. Svarbiausi meniškai įrengto parko lankytini objektai: Šv. Anos koplyčia (die St.-Anna-Kapelle); „Karališkas namelis“ (das Königshäuschen); senoji karališkoji liepa – sėdėdamas ant jos šakų karalius Liudvikas II kartais pusryčiaudavo; egzotiškumo įspūdį sukuriantis Maurų kioskas (der Maurische Kiosk), kurio viduje stovi neįprastas povo sostas; Marokietiškas namas (das Marokkanische Haus), Hundingo trobelė (die Hundinghütte – rąstinis statinys, sukurtas pagal Hundingo būstą iš Richardo Vagnerio operos „Valkirija“) ir Gurnemanco vienkiemis (die Einsiedelei des Gurnemanz –  atkurta R. Vagnerio operos „Parsifalis“ personažo – atsiskyrėlio Gurnemanco būsto kopija). O taip pat ypatingas statinys – Liudviko II pavedimu sukurta Veneros grota (Venusgrotte).^[22]

Liudvikas II prie Linderhofo rūmų nurodė pastatyti precedento neturinčio dydžio požeminį stalaktitų urvą. Čia jis, pasitelkęs naujausias technologijas, įsivaizduodavo patenkąs į savo svajonių pasaulį. Būtent dėl Liudviko II troškimo sukurti tobulą iliuziją buvo pastatyta pirmoji elektrinė Bavarijoje ir dirbtiniu būdu išgauta sodri tamsiai mėlyna spalva, vadinama indigo, kuri, kaip atrodė karaliui, vis dar buvo nepakankamai mėlyna. Vėliau indigo spalvą jos kūrėjai, BASF (Badeno anilino ir sodos fabrikas Liudvingshafene prie Reino) užpatentavo.

Ši grota yra nuoroda į dar vieną Ričardo Vagnerio operą „Tanhoizeris“ (Tannhäuser) ir simbolizuoja Venusbergo grotą (iš vokiečių kalbos Venusberg – Veneros kalnas). Nuo vėlyvųjų viduramžių Venusbergo grota dažnai minima germanų legendose ir epinėse pasakose. Pasak legendos, Venusbergo kalnuose slypi meilės deivės Veneros buveinė, į kurią nimfos ir undinės, pasinaudodamos savo grožiu, atvilioja žmones.

Norint patekti į Veneros grotą, reikia įeiti į urvą pro besisukančias akmenines duris, vadinamas „Sezamai atsiverk“ ir leistis tolyn siauru koridoriumi, kurį  iš kairės ir dešinės puošia stalaktitai. Praėjus koridorių, atsiveria vaizdas į 10 metrų aukščio pagrindinę salę, pripildytą vandens, iš kurios į išorę veda kitas siauras tunelis. Uolos lubas laiko mūrinės kolonos su skliautuotomis sijomis ir geležinėmis atramomis. Visa tai, kad suteiktų natūralumo įspūdį, uždengta audiniu ir užtinkuota, į mišinį įmaišius blizgesį suteikiančių elementų. Veneros grotoje – nieko nėra tikro, viskas sukurta žmonių rankomis ir protu. Kad jo fantazijos būtų įgyvendintos maksimaliai, Liudvikas II buvo pasiryžęs išleisti įspūdingas pinigų sumas. Taip Linderhofe 1878 m. atsirado pirmoji pasaulyje stacionari elektrinė.^[23] Šios elektrinės veikimo principą sukūrė Zigmundas Šukertas (Sigmund Schuckert) ir Verneris fon Siemensas.^[24] 1877 m. buvo pastatytos 24 Siemens dinamos, kurios aprūpino elektros energija Veneros grotą ir šalia esančius Linderhofo rūmus. Karaliaus pageidavimu Veneros grotoje buvo sumontuotos 24 anglies lanko lempos, kurių pagalba buvo įrengtas dvejopas spalvinis apšvietimas – mėlynas ir raudonas. Be to, Veneros grotoje buvo naudojamos ir Dornfeldo lanko lempos, kurias Niurnberge gamino Sigmund Schuckert (1846–1895).^[25] Šios lempos pakaitomis švietė skirtingomis spalvomis: raudona, rožine, žalia, geltona ir mėlyna. Specialaus projektoriaus pagalba dirbtinėje oloje buvo sukurta ir dirbtinė vaivorykštė. Visa ši iliuminacija buvo sukurta tam, kad Liudvikas II galėtų mėgautis privačiais operos spektakliais fantastiškame fone.

Veneros grotoje buvo naudojamos ir kitos pasaulio naujienos – bangų mašina ir savotiškas minikinas (išgaunant judesį iš trijų paveikslėlių) – ant lubų buvo projektuojamos scenos iš R. Vagnerio operos „Tanhoizeris".^[7] Oloje tyvuliuojantis vanduo elektra buvo pašildomas iki 20° C, o jei kartais karalius sugalvodavo maudytis – ir iki 28° C. Karalius vandens paviršiumi irdavosi kriauklės formos kanoja, o ant uolos pakylėjimo jam buvo pastatytas kriauklių sostas, iš kurio stebėdavo muzikinius pasirodymus. Reginiui sustiprinti įrengtas dirbtinis krioklys. Kad sukurtų optinę iliuziją, vienoje olos sienoje buvo įtaisytas veidrodis. Kitą uolos sieną puošia didžiulis tapytas paveikslas, vaizduojantis epizodą iš R. Vagnerio operos. Aplinkai suteikti jaukumo turėjo lelijos, gėlių girliandos, iš rūmų atgabentos gyvos gulbės.  

Tuo metu Linderhofo grotoje panaudota iliuzijos technika buvo labai novatoriška.^[26]

Iš pradžių Liudvikas į Linderhofo rūmus atvykdavo tik retkarčiais, tačiau nuo 1870 m. vidurio Linderhofas  jam faktiškai pakeitė karališkąją rezidenciją Miunchene.^[7] Tais metais Liudvikas II pirmą kartą čia praleido kelis žiemos mėnesius, o kiekvieną vakarą važinėdavo savo garsiosiomis rogėmis. Gegužės mėnesį jis persikėlė į Bergo pilį prie Štarnbergo ežero, o vasarą grįžo į Linderhofą, iš kurio leidosi į septynias keliones po kalnus, kurių kiekviena truko apie savaitę. Ne vienoje kalnų vietovėje jis turėjo medžioklės namus ar kalnų trobeles, iš kurių kai kurie statiniai, pavyzdžiui, – Hundingo trobelė (Hundinghütte), Gurnemanco vienkiemis ir Maroko namas į Linderhofo parką buvo perkelti tik XX amžiuje.

Liudvikui II keliaujant, kabineto sekretoriatas visada keliavo kartu su juo – tokiu atstumu, kad karalius bet kada būtų pasiekiamas telegrafu ir galėtų vykdyti valstybines pareigas. Bavarijos karalius Liudvikas II žavėjosi naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais. Jo vežimuose ir rogėse buvo naudojamos moderniausios technologijos, pavyzdžiui, – elektrinis apšvietimas. Šalia Veneros grotos buvo įrengtos 24 dinamo mašinos, – pirmoji pasaulyje nuolat veikianti elektrinė. Liudvikas II klusniai vykdė oficialias konstitucinio monarcho pareigas, pasirašinėjo jam siunčiamus vyriausybės dokumentus, tačiau tuo pat metu, pasitelkęs to meto naujausias technines priemones, kūrė priešingą pasaulį, kuriame – toli nuo parlamentarizmo, galėjo jaustis tikru karaliumi.^[26]