Barbarosos operacija

Kitos reikšmės – Barbarosa (reikšmės).

Operacija „Barbarosa“
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Rytų Frontas
Data 1941 m. birželio 22 d. – gruodžio 5 d. Vieta Europinė SSRS dalis (dabartinė Baltarusija, Ukraina, Moldova, Vakarinė Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija Rezultatas Per trumpą laiką Vokietija užėmė didelę Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, tačiau karo užbaigti kaip planuota nepavyko, puolimas sovietų buvo sustabdytas 1941 m. gruodžio mėn.
Konflikto šalys
Trečiasis reichas Rumunija  Suomija  Italija Vengrija Slovakija	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Adolfas Hitleris Walther von Brauchitsch Hermann Göring Fedor von Bock Gerd von Rundstedt Wilhelm von Leeb Ion Antonescu C.G.E. Mannerheim	Josifas Stalinas Georgijus Žukovas Semionas Timošenko Fiodoras Kuznecovas Dmitrijus Pavlovas (sušaudytas) Michailas Kirponosas
Pajėgos
Vokietijos pajėgos (operacijos pradžioje): 3 000 000 karių 3 000 tankų 2 500 lėktuvų 7 000 artilerijos pabūklų[1] Vokietijos sąjungininkų pajėgos: 487 900 karių, Suomijos pajėgos 470 000 karių, 402 tankai, 964 lėktuvai, 6673 artilerijos pabūklai ir minosvaidžiai.[2]	2 743 000 karių pradžioje 4 200 000 pabaigoje 20 000 tankų, 25 000 lėktuvų
Nuostoliai
Per 1 000 000 karių	Per 5 000 000 žuvusiųjų, iš kurių 3 800 000 karių

Operacija „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa, rus. Операция Барбаросса) – 1941 m. birželio 22 d. pradėtos nacistinės Vokietijos karinės invazijos į Sovietų Sąjungą, nuo kurios prasidėjo Vokietijos–SSRS karas, kodinis pavadinimas.^[1]

Operacijos metu per visą 2 900 km ilgio sieną į Sovietų Sąjungą įsiveržė apie 4 milijonus Ašies valstybių karių. Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią, per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Nepaisant šių pasiekimų vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių veržimąsi Maskvos mūšyje, kurį galima laikyti operacijos pabaiga. Prasidėjo ilgas sekinamasis karas, kuriam Vokietija nebuvo pasiruošusi. Nepaisant to nacionalsocialistinis režimas tęsė karą iki besąlygiškos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d.

Adolfas Hitleris bolševizmo sunaikinimą svarbiausiu nacionalsocializmo užsienio politikos tikslu paskelbė dar 1925 m. savo knygoje „Mano kova“. Tai jis grindė neišvengiama pasauline kova tarp „arijų rasės“ ir „pasaulio žydijos“, kurios ekstremaliausia valdymo forma esąs bolševizmas. Dėl to apie sąjungą su Sovietų Sąjunga negalėjo būti nė kalbos. Politiškai neprasminga esą būtų ir apsiriboti per Pirmąjį pasaulinį karą prarastų teritorijų atkariavimu. Vokiečių tautai turėjo būti suteiktas pakankamas pagrindas ir žemės, kurios užtikrintų jos ekonominę nepriklausomybę didžiojoje kontinentinės Europos erdvėje. Tų žemių reikėjo ieškoti visų pirma Rusijoje ir jos pavergtose pasienio valstybėse. Vietoje „amžinojo vokiečių žygio į Europos Vakarus ir Pietus“ žvilgsnis turėjo būti nukreiptas į Rytus. A.Hitleris kritikavo Vokietijos imperijos elitą dėl nesugebėjimo sudaryti aiškią sąjungą nei su Britanija, nei su Rusija ir taip įvėlus Vokietiją į karą dviem frontais, kurio nebuvo įmanoma laimėti. Jis darė prielaidą, kad Didžioji Britanija susitaikys su tuo, kad Vokietija užkariaus Prancūziją ir parems Vokietiją kare su Sovietų Sąjunga. Taigi karas su Rusija turėjo vykti po to, kai bus užkariauta Prancūzija, sudaryta sąjunga su Didžiąja Britanija bei užsitikrintas užnugaris Vakaruose.^[3]

1928 m. savo „Antrojoje knygoje“ Hitleris pakartojo, kad sąjunga su Rusija neturi prasmės, kadangi Vokietija savo ilgalaikį Lebensraum („gyvenamąją erdvę“) galėjo rasti tik Rytuose. Žydai esą sužlugdysią Sovietų Sąjungą ir taip palengvins vienintelio galimo „vokiečių užsienio politikos tikslo“ įgyvendinimą, t. y. „gyvenamosios erdvės rytuose“ užkariavimą. Šiam užkariaujamajam karui turėjo būti sutelktos visos Vokietijos jėgos. Rytuose gyvenančios pusžmogių (Untermensch) slavų, žydų, čigonų ir kitos etninės ir rasinės grupės turėjo būti ištremtos, sunaikintos arba pavergtos, o teritorijos kolonizuotos vokiečių. Teritorijų rytuose užkariavimą savo siekiu Hitleris skelbė ir atėjęs į valdžią 1933 m.

Rasinei „Rytų programai“ realizuoti buvo pajungta visa A.Hitlerio politinė ir karinė strategija. Pagal ją pirma reikėjo įsitvirtinti Vokietijoje, po to įsigalėti Rytų Europoje ir tapti viena iš pasaulio galybių šalia JAV, Jungtinės Karalystės ir Japonijos, o tam reikėjo nugalėti Prancūziją ir Sovietų Sąjungą.^[1] Nuo 1937 m. A.Hitleris jau buvo pasiruošęs pradėti karą su Prancūzija ir Jungtine Karalyste, kad galėtų įgyvendinti savo ekspansiją į Rytus, nors jis taip pat siekė išvengti karo dviem frontais kaip per Pirmąjį pasaulinį karą. A.Hitleris tikėjosi nugalėti Jungtinę Karalystę ir tada pradėti karą su Sovietų Sąjunga.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto su sovietais sudarymą Hitleris laikė trumpalaiku taktiniu manevru prieš karą su Lenkija ir jos sąjungininkėmis Prancūzija ir Jungtine Karalyste, ką jis aiškiai išdėstė vermachto vadovybei. Lenkija taip pat esanti tik pasiruošimo aikštelė būsimajam Vokietijos žygiui į rytus.^[4] Pasak Nicolaus von Below, 1939 m. rugpjūčio 31 d., karo su Lenkija išvakarėse, savo rate Hitleris aiškino, kad jo pasiūlymai Lenkijai iki 1939 m. kovo mėn., kuriais jai siūlytas „jaunesniojo partnerio“ (priklausomos satelitinės valstybės) statusas kovoje su Rusija, buvo nuoširdūs. Esą jo užsienio politikos uždaviniu liko „bolševizmo sutriuškinimas“: „Visos kitos kovos tarnavo vieninteliam tikslui, susidūrimo su bolševizmu užnugariui užtikrinti“.^[5] 1939 m. spalio 9 d. Hitleris žygio prieš Prancūziją būtinybę armijos vadovybei aiškino tuo, kad galima kliautis tik karine jėga, o ne tuo, kad Rusija laikysis sudarytų sutarčių. 1939 m. lapkričio 23 d. armijos vadovybei jis pareiškė, kad Rusija ir ateityje lieka pavojinga, tačiau prieš ją galima stoti tik susitvarkius Vakaruose. Sutarčių laikomasi esą tik tol, kol jos yra naudingos sutarčių šalims. Žygis į Vakarus turėjo įvykti 1940 m. pavasarį, tam, kad po to pajėgas būtų galima panaudoti „didelei operacijai Rytuose prieš Rusiją“.^[6]

1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga Maskvoje sudarė nepuolimo sutartį, kuri žinoma kaip Molotovo-Ribentropo paktas. Sutarties slaptieji protokolai numatė įtakos sferų pasiskirstymą Rytų Europoje: buvo numatytas Lenkijos padalinimas tarp sovietų ir Vokietijos, taip pat sovietų įtakos sferon pateko Baltijos valstybės ir Suomija.^[7] Nepuolimo sutarties sudarymas nustebino kitas valstybes, nes valstybės atrodė besilaikančios nesuderinamų ideologijų ir priešiškos viena kitai.^[8] Nepaisant to, po pakto sudarymo Vokietija ir Sovietų Sąjunga stiprius diplomatinius ryšius išlaikė beveik dvejus metus ir vystė ekonominius santykius. 1940 m. šios valstybės sudarė prekybinę sutartį, pagal kurią sovietams buvo tiekiama vokiečių karinė įranga mainais į žaliavas bei maisto produktus, pvz., grūdus, naftą, ir taip padėjo Vokietijai apeiti britų vykdomą Vokietijos blokadą.^[9]

Netrukus po pakto sudarymo 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, rugsėjo 3 d. Vokietijai karą paskelbė Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, o rugsėjo 18 d. Lenkijos puolimą iš rytų pradėjo Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjungai aneksavus rytinę Lenkijos dalį tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atsirado bendra siena. Nors išoriškai šalių santykiai buvo draugiški, abi pusės viena kitos intencijas vertino įtariai. Sovietų Sąjunga neatmetė karo su Vokietija galimybės ir po Lenkijos sutriuškinimo ėmė statyti gynybinius įrenginius palei visą Sovietų Sąjungos – Vokietijos sieną, vadinamąją Molotovo liniją.

1939 m. rugsėjo 30 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją ir peržengdama Molotovo Ribentropo pakto susitarimus 1940 m. privertė Rumuniją atiduoti ne tik Besarabiją, bet ir šiaurinę Bukovinos dalį. Bijodamas prarasti Rumunijos naftos tiekimą A.Hitleris privertė Rumuniją perduoti Vengrijai šiaurinę Transilvanijos dalį (1940 m. rugpjūčio 30 d. Vienos sutartis), o Bulgarijai – Dobrudžą (1940 m. rugsėjo 7 d. Krajovos sutartis). 1940 m. Vokietija užėmė Daniją ir Norvegiją, Prancūzijos kampanijos metu Vokietija taip pat užėmė Nyderlandus, Liuksemburgą ir Belgiją bei didelę dalį Prancūzijos. Vokietijai pradėjus karą su Prancūzija Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį okupavo Baltijos valstybes. Dėl šių veiksmų Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga ėmė kaltinti viena kitą nesilaikant Molotovo Ribentropo pakto trečiojo straipsnio, pagal kurį buvo numatytos konsultacijos prieš imantis karinių ir politinių iniciatyvų: Vokietija kaltino sovietus, kad šie apie Baltijos valstybių aneksiją pranešė tik po fakto, o Sovietų Sąjunga tuo pačiu kaltinio Vokietiją dėl jos Rumunijai ir Vengrijai primestų sutarčių.^[10]

Vokietijai su Japonija ir Italija sudarius Trišalį paktą, Vokietija pradėjo derybas dėl galimo sovietų prisijungimo prie šio pakto.^[11] Po dviejų dienų derybų Berlyne 1940 m. lapkričio 12-14 d. Vokietija pateikė raštišką pasiūlymą Sovietų Sąjungai prisijungti prie Ašies. 1940 m. lapkričio 25 d. Sovietų Sąjunga pateikė kontrpasiūlymą, pagal kurį ji būtų prisijungusi prie pakto, jei Vokietija būtų sutikusi nesikišti į sovietų įtakos sferą, bet Vokietija į šį pasiūlymą neatsakė.^[12] Sovietai taip pat siekė daugiau įtakos Balkanams ir pritarė 1941 m. kovo 27 d. perversmui Jugoslavijoje.

Sovietų ir Trečiojo Reicho interesams susidūrus Rytų Europoje konfliktas darėsi labiau tikėtinas, nors šalys dar 1941 m. sausio mėn. pasirašė sienų ir prekybos sutartį, kuria buvo išspręsti keletas iki tol nesuderintų klausimų. Dalis istorikų mano, kad sovietų lyderis J.Stalinas, nors rodė draugiškumo Hitleriui ženklus, nenorėjo išlaikyti sąjungos su Vokietija. Vietoje to, jis planavo savo kampaniją prieš Vokietiją ir likusią Europą.^[13]

Apie Sovietų Sąjungos užpuolimą A.Hitleris pradėjo svarstyti nuo 1940 m. birželio. 1940 m. birželio 2 d. Hitleris pareiškė tebevykstančios Vakarų kampanijos vadui Gerd von Rundstedt, kad po taikos su Londonu jis „galiausiai turės laisvas rankas“ savo „didelei ir tikrajai užduočiai: susidūrimui su bolševizmu“. Tik jis dar nežinąs kaip vokiečiams pasakyti, kad karas tęsiasi.^[14] Laimėjęs karą su Prancūzija Hitleris tikėjosi pasiekti susitarimą su Jungtine Karalyste ir vėl ėmė galvoti apie „Rytų karą“, ką patvirtina aukštų nacionalsocialistų ir vermachto karininkų dienoraščiai.^[15]

Nuo 1940 birželio 18 d. Aukščiausioji sausumos kariuomenės vadovybė (OKH) planavo sumažinti kariuomenę nuo 165 iki 120 divizijų, taip atlaisvinant darbo jėgą karo pramonei.^[16] Karinis laivynas ir luftvafė turėjo tęsti karą prie Jungtinę Karalystę, kuri tebekariavo ir po svarbiausios sąjungininkės Prancūzijos kapituliacijos birželio 25 d. 1940 m. liepos 13 d. Hitleris įsakė demobilizuoti 35 divizijas.^[17] Tos pačios dienos laiške Benito Mussolini jis rašė, kad tai nereiškia, kad atsisakoma tolimesnio karo planų, nes demobilizuotos pajėgos gali būti vėl mobilizuotos per 48 valandas. 1940 m. liepos 16 d. Hitleris įsakė ruoštis įsiveržimui į Angliją pagal karinių jūrų pajėgų planus (operacija "Jūrų liūtas"). Liepos 19 d. Hitleris kreipėsi į britų vyriausybę siūlydamas pripažinti Europos perdalinimą ir baigti karą. Liepos 22 d. britų užsienio reikalų ministras lordas Halifax atmetė Hiterio pasiūlymą.

Liepos 21 d. vyriausiems kariuomenės vadams Hitleris paaiškino, kad Anglija tęsia karą su Vokietija tikėdamasi sudaryti sąjungą su Rusija ir JAV. Dėl to armijos vadovybei reikia "užsiimti Rusijos problema" ir tam "mintyse nusiteikti". Įkvėptas pergalių Lenkijoje ir ypač Prancūzijoje A.Hitleris ėmė manyti, kad karo dviem frontais rizika nebėra tokia didelė, nes britai nekelia tiesioginės grėsmės ir bus priversti ieškoti taikos, kai bus sutriuškinta Sovietų Sąjunga. Aukščiausiajai Vermachto vadovybei, taigi ir A.Hitleriui, nebuvo žinomas tikslus sovietų kariuomenės divizijų, tankų ir lėktuvų skaičius. A.Hitleris tikėjosi nesunkiai ir greitai nugalėti Sovietų Sąjungą, kurią laikė atsilikusia, po didžiųjų valymų sunaikinusia didžiąją dalį savo karininkijos, tarp jų vokiečių skaičiavimu buvo 90 proc. generolų ir 80 proc. pulkininkų. Šį įsitikinimą sustiprino prastas sovietų kariuomenės pasirodymas Žiemos kare, kur Raudonoji armija patyrė didelius žmogiškuosius ir materialinius nuostolius, nors kovojo su mažesne ir techniškai menkiau aprūpinta suomių kariuomene. Vokiečiai taip pat tikėjosi, kad juos rems sovietų okupuotų Baltijos valstybių gyventojai ir kitos grupės: ukrainiečiai, baltarusiai, Dono kazokai, vokiečių kolonistai.

1940 m. liepos 31 d. Hitleris savo sprendimą dėl karo su Sovietų Sąjunga išsakė Vyriausiajai vermachto vadovybei. Nuo 1940 m. liepos Vyriausioji vermachto vadovybė (OKW), Vyriausioji sausumos kariuomenės vadovybė (OKH) ir Vyriausioji karinio jūrų laivyno vadovybė (OKM) pradėjo rengti riboto karo prieš Sovietų Sąjungą planus, kurie vadinti „Rytų operacijos studija“ (OKW), „Rytų operacijos planu“ (OKH) ir „Apmąstymai apie Rusiją“ (OKM) bei kodiniu pavadinimu „Fritz“. Šios studijos iki 1940 m. gruodžio 5 d. buvo apjungtos ir pateiktos Hitleriui. Nuo tada bendras planas turėjo kodinį pavadinimą „Otto“.

Planas buvo pavadintas Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono I vardu, kuris populiariose Veimaro respublikos istorinėse knygose buvo laikomas pavyzdiniu valdovu dėl savo „nuopelnų vokiškumui“, „kolonizacinės politikos“ ir užkariautų Rytų Europos kraštų suvokietinimo.^[18] Remdamiesi šiuo istoriniu vaizdiniu nacionalsocialistai savo užkariaujamąją politiką suprato kaip nepavykusių Otonų planų pavergti slavus ir išsiplėsti į Rytų Europą pratęsimą. Kodinis pavadinimas „Otto“ minimas jau 1940 m. liepos 25 d. Vyriausiosio vermachto vadovybės įsakyme, kuriame kalba eina apie geležinkelių ir plentų tiesimą okupuotoje Lenkijoje, kad būtų galima greičiau permesti kariuomenę ir techniką prie rytinės sienos. Tai istorikai laiko vienu pirmųjų pasiruošimo karui su Sovietų Sąjunga ženklų.

Galutinai dėl puolimo apsispręsta 1940 m. gruodžio mėnesį, po nesėkmingo Britanijos mūšio. „Barbarosos“ planas (Fall Barbarossa), pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus ir imperatoriaus Frydricho I Barbarosos garbei,^[19] buvo patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21. Tik nuo 1941 m. sausio 18 d. planuojamas puolimas pradėtas vadinti ir „Barbarosos operacija“ (Unternehmen Barbarossa).

Direktyvoje Nr.21 apibrėžti pagrindiniai operacijos tikslai. Numatyti du pagrindiniai puolimo frontai, kuriuos skyrė Pripetės pelkės. Šiaurinėje dalyje buvo numatytas dviejų armijų grupių puolimas. Vienos armijų grupės tikslas buvo Leningradas, po to pasukant link Maskvos. Kita armijų grupė turėjo sutriuškinti sovietų pajėgas Baltarusijoje. Piečiau Pripetės pelkių veikianti armijų grupė turėjo užimti Kijevą ir Donieco baseiną. Pagal Hitlerio planą pagrindinės sovietų pajėgos turėjo būti apsuptos greitai judančių šarvuotosios technikos dalinių ir sunaikintos netoli sienos, o tada užimti svarbiausi politiniai ir ekonominiai centrai. Taip turėjo būti užkirstas kelias tradicinei Rusijos gynybinei taktikai - pagrindinėms sovietų pajėgoms trauktis vengiant kovos ir naudoti "išdegintos žemės" taktiką. Tarp A.Hitlerio ir armijos vadovybės išliko skirtumų vertinant prioritetus: A.Hitleris aukščiau kėlė politinius ir ekonominius tikslus, pvz., kuo greičiau susijungti su suomių pajėgomis ir užimti Ukrainos žemės ūkio regioną pietuose, tuo tarpu armijos vadovybė siekė kuo greičiau sunaikinti sovietų karinės galios ir komunikacijų centrą Maskvoje.

Galutiniame variante pagal „Barbarosos planą“ į Sovietų Sąjungą turėjo įsiveržti trys armijų grupės:

• Armijų grupė „Šiaurė“, sudaryta iš 31 divizijos, iš Rytų Prūsijos turėjo pulti Pabaltijo ir Leningrado kryptimi. Suomija, maždaug po trijų savaičių nuo karo pradžios turėjo pulti Karelijoje su 14 divizijų.
• Armijų grupė „Centras“, sudaryta iš 57 divizijų, turėjo pulti per Baltarusiją link Smolensko ir Maskvos. Ji taip pat turėjo palaikyti kitas dvi armijų grupes.
• Armijų grupė „Pietūs“, sudaryta iš 46 divizijų, buvo padalinta į dvi dalis. Stipresnė ir techniškai geriau aprūpinta šiaurinė dalis turėjo pulti link Dniepro ir Kijevo. Pietinė dalis, kurioje buvo 6 vokiečių divizijos ir apie 200 000 Rumunijos karių, remiamų vengrų ir slovakų, turėjo liepos 1 d. įsiveržti į Sovietų Sąjungą iš Rumunijos. Turėjo būti užimta Odesa ir kiti svarbūs pramoniniai centrai - Charkovas, Dnepropetrovskas ir Doneckas. Galutiniais tikslais buvo Sevastopolis Kryme, Rostovas prie Dono ir Stalingradas prie Volgos.

Galutiniu kampanijos tikslu buvo iki žiemos užimti Sovietų Sąjungos teritoriją nuo Leningrado iki Volgos deltos. Iki to laiko Raudonoji armija turėjo būti visiškai sutriuškinta, nes okupacinės pajėgos būtų negalėjusios išlaikyti tokio plataus kelių tūkstančių kilometrų fronto.

Naujasis planas numatė rasinį naikinamąjį karą „žydiško bolševizmo“ sugriovimui: turėjo būti užkariauta visa europinė Sovietų Sąjungos dalis, politinė ir karinė vadovybė išžudyta, o didelė civilių gyventojų dalis turėjo būti sunaikinta ir pavergta. Planuota, kad daugybė karo belaisvių ir civilių mirs badu, o pagal generalinį planą „Rytai“ po užkariavimo turėjo sekti didelio masto deportacijos, taip sudarant sąlygas užimtų teritorijų germanizavimui.

Iš pradžių karą planuota pradėti 1941 m. gegužės 15 d.,^[20] tačiau dėl Musolinio intervencijos į Britų Somalį ir ypač dėl jo pradėto karo su Graikija 1940 m. žiemą operacijos pradžia buvo atidėta, nes Hitleris buvo priverstas įsitraukti į karą su Graikija (Graikijos operacija). Vėliau, atsakydamas į karinį perversmą Jugoslavijoje, kuris nuvertė Trišalį paktą pasirašiusią provokišką vyriausybę, Hitleris įsakė užpulti Jugoslaviją (Jugoslavijos operacija). Įsiveržimas į Graikiją ir Jugoslaviją atidėjo Barbarosos operacijos pradžią keturiomis savaitėmis.

Ruošdamasi karui Vokietija sutelkė apie 3,2 mln. karių šalia Sovietų Sąjungos sienos, taip pat apie milijoną sąjunginių ir satelinių šalių karių. Puolime taip pat turėjo dalyvauti Slovakija ir Rumunija. Šiaurėje į puolimą turėjo įsijungti Suomija.

Fiureriui patvirtinus operacijos planą, į SSRS oro erdvę ėmė dažnai įskristi vokiečių lėktuvai. 1941 balandžio 15 d. vokiečių lėktuvas Junkers Ju 86, įskridęs į SSRS oro erdvę buvo pastebėtas ir numuštas rusų naikintuvų. Lėktuvo pilotai iššoko su parašiutais, o nusileidę buvo sulaikyti ir apklausti. Jie aiškino, jog pasiklydo skrisdami į Krokuvą, kuri buvo okupuota vokiečių. Tačiau tokia versija buvo sunku patikėti, nes lėktuvas buvo numuštas skrendantis už 200 km nuo Krokuvos, giliai SSRS viduje.

Iš tikrųjų pilotai tarnavo vokiečių dalinyje vardu „Rowel“, kurio pilotai slapta fotografavo ir rinko informaciją apie SSRS pajėgumus pasienyje, taip palengvindami pasiruošimą vokiečių įsiveržimui. Prie jų prisidėjo dar daugybė žvalgų ir agentų, be perstojo tyrinėję vietoves, rinkę kitą svarbią informaciją.

Vokietijos kariuomenės judėjimas ir žvalgybinė veikla nebuvo nepastebėti sovietų žvalgybos. Birželio 21 d. V.Molotovas išsikvietė Vokietijos ambasadorių von Schulenburg, kuriam skundėsi sovietų oro erdvės pažeidinėjimais, vykdomais vokiečių (iš viso tokių nuo balandžio mėn. fiksuota 180).

Sovietų vadovybei apie planuojamą puolimą pranešė taip pat ir britų bei JAV žvalgybos.^[19] Dar gerokai prieš įsiveržimą SSRS agentas Ričardas Zorgė pranešė, jog Vokietija telkia gausias pajėgas netoli SSRS sienos. Paskutinis jo pranešimas apie gresiančią ataką buvo išsiųstas 1941 gegužės 30 d. – likus mažiau nei mėnesiui iki Vermachto įsiveržimo. Stalinas visa tai ignoravo. Jis net laikė visus Zorgės pranešimus specialiame segtuve, pavadintame „Pavojinga ir abejotina informacija“. Britų pranešimus apie gresiantį karą J.Stalinas laikė desperatiškomis V.Čerčilio pastangomis įtraukti sovietus į karą su Vokietija sąjungininkų pusėje. Jis nenorėjo tikėti, kad vokiečiai taip greitai sulaužys Molotovo-Ribentropo paktą. Negana to, jis be perstojo į Vakarus naciams siuntė grūdus, nikelį, naftą ir kitas karui tęsti būtinas medžiagas. Nors ir tikėdamasis konflikto su Vokietija, Stalinas manė, kad Vokietija nesiryš kovoti dviem frontais ir Sovietų Sąjungos nepuls tol, kol nebus nugalėta Jungtinė Karalystė. Pagal Stalino skaičiavimus tai negalėjo įvykį kaip iki 1942 m. vasaros.^[21]

1941 m. pavasarį sėkmė buvo Ašies pusėje. Prancūzija buvo nugalėta per kelias savaites, taip pat buvo sumuštos ekspedicinės britų pajėgos. Iki 1941 m. birželio Trečiasis Reichas užkariavo Belgiją, Bohemiją ir Moraviją, Daniją, didelę Prancūzijos dalį (išskyrus Viši režimo kontroliuojamą dalį), Graikiją, Nyderlandus, Liuksemburgą, Norvegiją, Lenkiją (išskyrus sovietams atitekusią dalį) ir Jugoslaviją (išskyrus padalintas Bosnijos, Kroatijos ir Slovėnijos dalis). Rytų Europoje Vokietijos sąjungininkėmis tapo Bulgarija, Suomija, Vengrija, Slovakija ir Rumunija. Nepaisant to, ruošiantis Sovietų Sąjungos puolimui, liko neišspręstos ir rimtos karinės bei politinės problemos Vakaruose:

• Vokietijai nepavyko nugalėti Britanijos imperijos. Operacija „Jūrų liūtas“, Vokietijos įsiveržimo į Britaniją planas, buvo atidėtas neribotam laikui, bombardavimų kampanija („Mūšis dėl Britanijos“) žlugo, o povandeninio karo priemonėmis britų įveikti taip pat nepavyko.
• JAV atsisakė savo neutralumo, nors į karą ir neįsitraukė. Po Prancūzijos pralaimėjimo JAV pradėjo pirmąją mobilizaciją taikos metu per savo istoriją ir ženkliai padidino karinį biudžetą.

1941 m. sovietų kariuomenė buvo gerokai gausesnė už Vokietijos, taip pat ji turėjo daugiau tankų, artilerijos ir lėktuvų. Nors Vokietijos kariuomenė galėjo būti didesnė už Sovietų Sąjungos vakariniuose regionuose disluokuotus kariuomenės garnizonus, tačiau bendras sovietų karių skaičius buvo didesnis nei tas, kurį galėjo mobiliuoti Vokietija ir jos sąjungininkai. 1941 m. birželį Raudonoji armija galėjo mobilizuoti beveik 5 mln. karių, tačiau tam reikėjo pajėgas permesti iš Sibiro, Vidurinės Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų, kur jos buvo laikomos gynybai nuo Japonijos. Didžiausiu sovietų trūkumu buvo jos vadovybės taktinis nepasiruošimas Vokietijos puolimui, karininkų trūkumas ir vadovavimo nelankstumas. Po didžiųjų valymų 1937 m. Stalinas sustiprino savo pozicijas Sovietų Sąjungoje, tačiau buvo įkalinti ir nužudyti tūkstančiai Raudonosios armijos karininkų, tarp jų ir gabūs generolai, tokie kaip M.Tuchačevskis. Jų vietas užėmė jauni ir nepatyrę karininkai, kurie po Didžiųjų valymų stengėsi nerodyti iniciatyvos, kad neatkreiptų į save dėmesio. Be to, skiriant naujus kariuomenės vadus svarbesniu kriterijumi buvo politinis lojalumas, o ne kompetencija.

1941 m. birželio 22 d. pirmosiomis valandomis sovietų ambasadorius Berlyne V.Dekanozovas telefonu buvo iškviestas į J.Ribentropo užsienio reikalų ministeriją, kur oficialios ceremonijos metu, dalyvaujant kitiems diplomatams ir Vokietijos pareigūnams, buvo pranešta apie karo Sovietų Sąjungai paskelbimą. Po to, kartu su kitais diplomatais V.Dekanozovas buvo internuotas ir išsiųstas į Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu apie karo paskelbimą Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisarui V.Molotovui pranešė Vokietijos ambsadorius Maskvoje.

Puolimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. 3:15 valandą ryto. 20 000 artilerijos pabūklų apšaudė sovietų pozicijas, o aviacija tuo pat metu atakavo sovietų oro pajėgas.^[22] Puolimui Vokietija skyrė 150 divizijų su daugiau kaip 3.000.000 karių, tarp jų 19 tankų divizijų su 3 000 tankų, taip pat 7 000 artilerijos pabūklų ir 2 500 lėktuvų.^[1] Iš sovietų pusės Rytų fronte buvo 132 divizijos.^[23] Sovietai turėjo didelį kiekį šarvuotosios technikos, tačiau tik 1475 modernius tankus T-34 ir KV-1.

Vokiečių pajėgos buvo suskirstytos į tris armijų grupes:

• Armijų grupė Šiaurė, vadovaujama maršalo V. fon Lėbo, puolė iš Rytų Prūsijos (20 divizijų);
• Armijų grupė Centras, vadovaujama maršalo F. fon Boko, puolė iš šiaurinės Lenkijos (51 divizija);
• Armijų grupė Pietūs, vadovaujama maršalo G. fon Rundšteto, puolė iš pietų Lenkijos ir Rumunijos (40 vokiečių divizijų, 14 rumunų divizijų, vengrų korpusas).^[24][23]

Iš pradžių, kaip ir planuota, sovietų karinis pasipriešinimas buvo sužlugdytas. Birželio 24 d. Hitleris perkėlė savo štabą iš Berlyno į Rytprūsius, Vokietijos kariuomenė jau buvo pasistūmėjusi 160 km į Sovietų Sąjungos teritoriją. Birželio 22 d. vakare Sovietų Sąjungai karą paskelbė Italija ir Rumunija, birželio 26 d. – Suomija ir Slovakija, birželio 27 d. – Vengrija.

Toks staigus, plataus masto puolimas užklupo Sovietų Sąjungą visiškai nepasiruošusią – karių trūko visose gynybos grandyse, o karo pradžioje keturiems Raudonosios Armijos kariams vidutiniškai tekdavo vos vienas ginklas. Dėl tokios prastos kariuomenės parengties bei SSRS generolų negebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus, Raudonosios Armijos daliniai buvo priversti nuolat atsitraukti. Daug tiltų per Vakarinį Bugą, Pietinį Bugą, Nemuną, Dauguvą vokiečių buvo užimti sveiki ir tai leido išlaikyti puolimo tempą. Vienintelis netikėtumas privertęs juos kiek sulėtinti tempą buvo prasti SSRS keliai.

Nelaukdama Vokietijos puolimo sovietų karinių oro pajėgų vadovybė vakarinėse bazėse laikė didelį skaičių lėktuvų, nors nebuvo sukurta tinkama komunikacijos sistema, kuri būtų leidusi išankstinį perspėjimą apie puolimą, dėl to sovietų oro bazės buvo lengvas taikinys vokiečių bombonešiams. Didžioji dalis aviacijos buvo sunaikinta ant žemės (per pirmąją puolimo dieną liuftvafė sunaikino 1811 lėktuvų^[25]), taip pat numušta oro mūšiuose, dėl to po keturių karo dienų sovietai beturėjo tik pusę savo prieškarinės aviacijos. Koordinacija tarp sausumos ir oro pajėgų leido vokiečiams greitai nugalėti netikėto puolimo užkluptus sovietų dalinius. Tuo tarpu Raudonosios armijos vadai, bijodami arešto ir bausmės dėl įsakymų „nesitraukti“ nevykdymo, netaikė adekvačių situacijai gynybinių priemonių. Tai paaiškina, kodėl per pirmas kovų savaites sovietų armijos nesunkiai buvo vokiečių apsuptos. Ištisi daliniai pasidavė į nelaisvę, nors kai kurios apsuptos sovietų karių grupės priešinosi iki buvo sunaikintos. Bresto tvirtovė ant Lenkijos sienos buvo planuota užimti per kelias valandas, tačiau jos gynėjai priešinosi ištisą mėnesį.

Guderiano tankų grupė per birželio 27 d. pasiekė Minską, kur susitiko iš kito flango puolusia Hoth'o tankų grupe. Apsuptyje atsidūrė sovietų pajėgos Baltstogėje, Naugarduke ir Volkovyske,^[26] tačiau Centro armijų grupei vadovavusio Bock'o pėstininkai nespėjo su technika ir nesugebėjo visiškai izoliuoti sovietų pajėgų šiame rajone. Apie 300 000 sovietų karių pateko į nelaisvę, tačiau didelė sovietų pajėgų dalis sugebėjo atsitraukti.^[27]

Tik liepos 3 d. Stalinas nutraukė tylą viešai per Maskvos radiją pasmerkdamas nepuolimo paktą sulaužiusią Vokietiją ir paraginęs sovietų piliečius kovoti. Iki to laiko vokiečiai užėmė Minską, o sovietų nuostoliai siekė 2 585 tankus, 1449 pabūklus ir 12-15 divizijų. Liepos 6 d. armijų grupės Centras pajėgos pasiekė Dneprą, kur susidūrė su didesniu sovietų pasipriešinimu.^[28] Liepos 9 d., visi vokiečių apsupti sovietų daliniai pasidavė ir sunaikintų sovietų divizijų skaičius pasiekė 40, vokiečių kariuomenė užėmė Vitebską.^[26] Prūsų kilmės vokiečių generolo Guderiano išrastas Žaibo karas (vok. Blitzkrieg), puikiai pasiteisinęs kampanijoje prieš Prancūziją, o pirmaisiais mėnesiais vykdant operaciją „Barbarosą“ dar kartą puikiai pasiteisino – per mažiau kaip mėnesį (iki 1941 m. liepos 15 d.), vokiečių kariuomenė užėmė Smolenską – paskutinį didelį miestą prieš Maskvą.

Liepos 11 d. vokiečių avangardas jau buvo 16 km nuo Kijevo. Per mėnesį vokiečių rankose atsidūrė Baltarusija ir Baltijos šalys, tačiau pietuose tik rugpjūčio mėnesį buvo pasiektas Dniepras. Dėl to rugsėjo mėn. Hitleris nurodė daliai armijų grupės Centras pajėgų pasukti į pietus.^[22] Kijevo mūšyje spalio mėn. buvo apsupta ir į nelaisvę paimta didžiausia sovietų karių grupė (daugiau nei 400 000, iš viso sovietai žuvusiais ir patekusiais į nelaisvę neteko 500 000 karių ^[29]) ir uždengtas pietinis Centro armijų grupės flangas, tačiau buvo atidėtas sovietų sostinės puolimas.

Armijų grupė Šiaurė į Sovietų Sąjungą įsiveržė iš Rytų Prūsijos. Manstein'o 56-asis šarvuotasis korpusas birželio 22 d. puolė link Dubysos, kur užėmė tiltą prie Ariogalos.^[30] Birželio 26 d. Manstein'o šavuotoji technika pasiekė Daugpilį.^[26]

Leningrado pakraščius Armijų grupė „Šiaurė“ pasiekė 1941 m. rugpjūčio mėn. Hitlerio manymu Leningrado užėmimas grėsė dideliais nuostoliais, todėl buvo nuspręsta miestą apsiausti ir priversti pasiduoti iš bado. Taip prasidėjo Leningrado blokada, kurios metu nuo bado, šalčio, karinės padėties ir apšaudymų žuvo daugiau nei 2 mln. žmonių. Miestas buvo ginamas iki 1944 m. sausio, kai vokiečių pajėgos buvo atblokštos.

Birželio 29 d. Norvegijos korpusas, vadovaujamas generolo Eduard Dietl, remiamas Suomijos pajėgų, pradėjo operaciją Sidabrinė lapė (vok. Unternehmen Silberfuchs), kurios tikslas buvo užimti Murmanską Barenco jūros pakrantėje. Murmansko uostas buvo vienintelis sovietų neužšąlantis uostas šiaurėje galėjęs priimti didelius krovinių kiekius. Su Leningradu ir Maskva jį jungė Kirovo geležinkelis.

Operacija buvo sudėtinga dėl to, kad arktinėje tundroje be žymesnės augalijos, gyventojų ir kelių, išraižytoje pelkių, ežerų ir upelių nebuvo galimybės vykdyti greitą puolimą bei tinkamai aprūpinti puolančias pajėgas. Generolas Dietl iš pradžių prieštaravo, kad būtų žymiai greičiau ir efektyviau nutraukti susisiekimą 1400 km ilgio geležinkeliu kur nors piečiau, tačiau Hitleris nurodė pulti miestą.

Sovietų pasienio gynybos pajėgos buvo nedidelės, tačiau kovėsi iki paskutinio žmogaus. Dėl to, kad nebuvo naudojama aviacija bei dėl sovietų artilerijos apšaudymų ir kontratakų Dietl'o pajėgos liepos 17 d., įveikę 55 km buvo priverstos pereiti į gynybą.

Rugsėjo 8 ir 19 d. vokiečiai bandė pulti antrą ir trečią kartą, tačiau po nedidelės pirminės sėkmės vėl buvo priversti atsitraukti į vakarinį Lizos upės krantą. Rugsėjo 23 d. iškrito pirmasis sniegas ir spalio 8 d. vokiečiai dar kartą nesėkmingai atakavo, o lapkričio 7 d. sovietai bandė nesėkmingai kontratakuoti. Antra sovietų kontrataka su žymiai didesnėmis pajėgomis prasidėjo gruodžio 21 d., tačiau taip pat baigėsi nesėkme. Tokia situacija čia išliko iki 1944 m. rugsėjo 19 d., kai iš karo pasitraukė Suomija ir vokiečių pajėgos atsitraukė į Norvegiją. Nepavykus užimti Murmansko sąjungininkai per jį viso karo metu tiekė karinę pagalbą sovietams.

Kuo toliau į SSRS gilumą Vermachtas žygiavo, tuo daugiau problemų iškildavo – frontas taip išsiplėtė ir nutolo nuo Vokietijos, kad dalinius tapo vis sunkiau aprūpinti amunicija, maistu ar medikamentais. Pasipriešinimas taip pat nuolat didėjo. Iki rudens buvo užimtas Kijevas ir apsuptas Leningradas. Vermachtą nuo Maskvos skyrė 315 kilometrų. Vis dėlto, įvertinęs padėtį, Hitleris priėmė sprendimą nepulti Maskvos, o visas pajėgas siųsti į Ukrainą, kurioje gausu grūdų ir kitų maisto produktų. Savo sprendimą jis grindė tuo, jog jei Vokietija ir toliau laikysis esamo plano, kariai mirs iš bado, kaip kad mirė ankstesniame kare. Visa Ukraina buvo užimta rudenį.

Operacijos pradžios atidėjimas 4 savaitėms pasirodė lemtingas. Kai spalio 2 d. vermachtas vėl patraukė link Maskvos (operacija Taifūnas), stiprus sovietų pasipriešinimas, dideli nuostoliai, lietūs ir purvas bei neišvažiuojami keliai lėmė tai, kad pulti ėjosi labai lėtai.^[29] Daliniai, vietoj įprastinių 25-30 kilometrų per dieną sugebėdavo įveikti tik 5-8 km. Nepaisant to vokiečiai pasiekė didelę pergalę prie Viazmos. Čia buvo apsupti ir į nelaisvę pateko 600 000 sovietų karių.^[31] Vokiečių armijai laimint mūšį po mūšio Vokietijos laikraščiai skelbė, kad karas praktiškai laimėtas. Maskvoje buvo pradėta masinė evakuacija - į rytus buvo perkelti 2 milijonai žmonių.^[21]

Sovietų nuostoliai buvo didžiuliai, tačiau Stalinas kreipėsi į patriotinius liaudies jausmus, kaip analogija su 1812 m. Napoleono invazija karas buvo paskelbtas Didžiuoju Tėvynės karu. Nepaisant to, kad po kiekvienos didelės pergalės vokiečiai sunaikindavo didelę dalį sovietų armijos, kariniai sovietų rezervai atrodė neišsemiami, sparčiai stiprėjo karinė pramonė. Sovietai ėmėsi organizuoti ir partizaninę veiklą vokiečių pajėgų užnugaryje. Sovietams labai pasitarnavo jų agento Richardo Zorgės informacija apie tai, kad Japonija nesiruošia pradėti karo prieš Sovietų Sąjungą. Tai leido iš Azijos permesti dideles pajėgas į karo su Vokietija frontą.

Lapkričio 27 d. vokiečių tankai priartėjo prie Maskvos, tačiau buvo sustabdyti aršių kontratakų.^[26] Operacija žlugo 1941 m. gruodžio mėn., kai armijų grupė „Centras“ buvo vos 25 km nuo Maskvos. Atvykus Sibiro divizijoms Maskvos mūšio metu vokiečių pajėgos buvo nustumtos atgal į vakarus per 200 km. Galimybės susigrąžinti iniciatyvą ir atgauti prarastą teritoriją nebuvo. Nepavykus užimti Maskvos ir priversti sovietų pajėgas pasiduoti Leningrade tolimesnis operacijos „Barbarosa“ vykdymas nebebuvo įmanomas.

Galutinis operacijos "Barbarosa" tikslas nebuvo pasiektas. Nepaisant įspūdingų vermachto pasiekimų, bandymas SSRS sumušti per vieną vasaros-rudens kampaniją žlugo. Nesėkmės pagrindas buvo tai, kad buvo neįvertintos Raudonosios Armijos ir SSRS mobilizacinės galimybės. Nors iki karo pradžios sovietų karinių pajėgų bendras skaičius ir sudėtis vokiečių vadovybės buvo įvertintas gana tiksliai, didele abvero klaida galima laikyti tai, kad buvo nepakankamai įvertintos SSRS galimybės suformuoti ir apginkluoti naujus sausumos kariuomenės dalinius ir junginius. Iki trečiojo karo mėnesio buvo tikimasi, kad bus suformuota ne daugiau nei 40 Raudonosios Armijos divizijų. Realybėje sovietų vadovybė vien tik 1941 m. vasarą į frontą išsiuntė 324 divizijas (įskaitant iki tol paruoštas 222 divizijas), taigi vokiečių žvalgyba šiuo klausimu reikšmingai klydo. Jau vykdant Vokietijos generalinio štabo "stalo pratybas" paaiškėjo, kad neužteks turimo karių skaičiaus. Ypač sudėtinga situacija buvo su rezervais. Faktiškai Rytų žygį reikėjo laimėti vienu strateginiu karinių pajėgų ešelonu. Štabų pratybų metu nustatyta, kad vokiečių pajėgų nepakaks, jei nepavyks pasiekti lemiamos pergalės linijoje Kijevas-Minskas-Čudo ežeras. Dar viena išvada buvo ta, kad vermachto rezervai sudaro tik 400 tūkst. karių, t. y. gali padengti karių praradimus tik iki rudens.

Per 1941 m. Raudonoji armija prarado 3 mln. karių, vermachtas - iki 850 tūkst.^[32]

Sovietų karinės pajėgos karių skaičiumi bei turima technika buvo gausesnės už vokiečių kariuomenę, tačiau karo pradžioje sovietai patyrė didelius nuostolius ir pralaimėjimus. Tarp tai lėmusių priežasčių išskiriamos šios:

• Vokiečių taikyta Blitzkrieg taktika, nors ir naudota kare Prancūzijoje ir Lenkijoje, tebebuvo nauja ir labai efektyvi.
• Vokiečių karinė technika nebuvo pati geriausia, sovietų tankai T-34 ir KV-1 prilygo vokiečių Panzer II, Panzer IV ir Stug III modeliams. Kita vertus, iš 19 500 sovietų tankų tik 5 proc. buvo T-34 ir 2 proc. KV-1, kurie buvo neilgaamžiai. Kitiems tankams taip pat reikėjo dažnos techninės priežiūros ir remonto, dėl to per pirmąją karo savaitę apie pusę sovietų tankų išėjo iš rikiuotės net nedalyvaudami mūšiuose.
• Vokiečių daliniai turėjo galingą aviacijos (Liuftvafės) palaikymą. Tuo tarpu per pirmą karo dieną buvo sunaikinti 1800 sovietų lėktuvų, dauguma jų nepakilę iš oro uostų, antrą dieną jau buvo sunaikinti 2700 sovietų lėktuvų.
• Vokiečių generolai ir kariai per dvejus karo metus Vakarų Europoje turėjo sukaupę didelę patirtį. Tuo tarpu po Didžiojo valymo sovietų kariuomenėje trūko patyrusių karininkų.

Vokietija turėjo galingesnius tankus, didesnę patirtį turinčius generolus ir karius, o per kelis mėnesius, naudodami savo pačių išrasto Žaibo karo metodus, sugebėjo užimti milžinišką SSRS teritoriją, ir beveik pasiekti Maskvą. Tačiau keletas taktinių vokiečių generolų klaidų, prastas oras ir Fiurerio užsispyrimas sužlugdė operaciją.

Daugelis generolų nepalaikė A. Hitlerio sumanymo pulti trim kryptimis – toks puolimas kėlė rimtų aprūpinimo problemų, be to, esant reikalui buvo sunkiau atsiųsti pastiprinimą. Prie nesėkmės prisidėjo ir Fiurerio sprendimas atidėti Maskvos puolimą – visos pajėgos buvo pasiųstos užimti Kijevą.

Vokiečiai, pripratę prie gerų, Fiurerio liepimu, pastatytų kelių ir greitkelių, įsiveržę į SSRS turėjo judėti žvyrkeliais arba dar blogesnės būklės keliais. Tai neleido vokiečiams judėti taip sparčiai, kaip numatyta. Be to, Vermachtui judant link Maskvos prasidėjo stiprių liūčių sezonas, rusų vadinamas „rasputica“ – lietūs pavertė kelius ir laukus purvynu, kuriuose strigo visa vokiečių technika. Pasiekus Maskvą prasidėjo žiema (viena šalčiausių amžiaus žiemų). Vokiečiai, nepripratę prie tokio šalčio, nebuvo aprūpinti tinkama apranga, nes Vokietijos generolai ir A. Hitleris tikėjo, kad karas bus baigtas prieš prasidedant žiemai.

Hitleris ir jo generolai tikėjosi ne tik greitai užimti didžiules europinės Rusijos teritorijas, tačiau buvo tikri, kad sovietų režimas žlugs dėl gyventojų nepasitenkinimo. Nuo pirmųjų karo dienų vokiečių pajėgos sovietų okupuotų Baltijos valstybių, taip pat ir baltarusių bei ukrainiečių, buvo sutinkamos kaip išvaduotojai.^[33] Hitleris, remdamasis savo arijų rasės pranašumo teorija nevertino slavų gyventojų palaikymo, rusai ir ukrainiečiai nacių ideologų laikyti pusžmogiais, kurie verti tik eksloatacijos ir lėto išmarinimo badu. Dėl to su okupuotų teritorijų gyventojais buvo elgiamasi brutaliai ir žiauriai. Nuo pirmųjų karo dienų prasidėjo ir specialiųjų Himlerio SS padalinių veikla nukreipta prieš žydus – organizuotos ir vykdytos žydų gyventojų žudynės ir persekiojimas. Dėl tokio elgesio gyventojų požiūris į vokiečius greitai pasikeitė ir nuoširdaus kolaboravimo su vokiečiais atvejų buvo nedaug. Tuo metu Stalinas pakeitė savo retoriką ir kreipėsi į sovietų piliečius vadindamas juos „broliais ir seserimis“, apeliavo į patriotinius rusų tautos jausmus.

Vikiteka: Barbarosos operacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga