Johan Huizinga
| Johan Huizinga | |
|---|---|
| |
| Johanas Huizinga | |
| Gimė | 1872 m. gruodžio 7 d. Groningenas, Nyderlandai |
| Mirė | 1945 m. vasario 1 d. (72 metai) De Stegas, Nyderlandai |
| Tautybė | olandas |
| Veikla | Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas |
| Organizacijos | Groningeno universitetas (1905–1915 m.), Leideno universitetas (1915–1942 m.) |
| Alma mater | Groningeno, Leipcigo universitetai |
 Vikiteka |
Johan Huizinga |
Johanas Huizinga (ol. Johan Huizinga; 1872 m. gruodžio 7 d. – 1945 m. vasario 1 d.) – Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas, žaidimo teorijos kūrėjas, vienas šiuolaikinės kultūros istorijos pradininkų.[1] Istorikas tyrinėjo tuo metu mokslininkų ne itin rimtai vertintas meno, religijos bei ritualų, manierų, literatūros, moralės temas, kasdienybės normas.[2]
Huizinga dukart vedė, turėjo 3 vaikus. Pirmoji žmona gana anksti mirė. Po to jis vedė dar kartą. Huizinga buvo krikščionis, tai atsispindi visuose jo darbuose.[3]
Johanas Huizinga iš pradžių tyrė sanskritą, indoeuropiečių kalbas.[1] 1905–1915 m. dėstė istorijos katedroje Groningeno universitete. Vėliau dėstė Leideno universitete iki 1942 m. Per II pasaulinį karą, vokiečiams okupavus Nyderlandus, Huizinga buvo persekiojamas už antifašistinius įsitikinimus, 1942 m. buvo nacių suimtas ir kalintas lageryje, vėliau sunkiai susirgo ir iš lagerio paleistas, bet iki pat mirties 1945 m. nebuvo visiškai laisvas.[4][2]
Johano Huizingos Viduramžių ir Renesanso sandūros interpretacija įkvėpė naują istoriografijos kryptį, siekiančią aprėpti kultūros formų visumą.[2]
J. Huizinga buvo ne tik istorikas, bet ir talentingas rašytojas, nominuotas Nobelio literatūros premijai.[1] Amžininkas, vokiečių literatūros kritikas, poetas Hermanas Hesė, perskaitęs Huizingos veikalo vertimą į vokiečių kalbą jo recenzijoje rašė, kad „labai didelis laimėjimas, kai didis tyrinėtojas kartu yra ir didis rašytojas“.[1]
Dėl savo būdo Huizinga neturėjo daug mokinių ar sekėjų.[1]
Žymiausi kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosiuose savo veikaluose Huizinga tyrinėjo Indijos literatūrą ir kultūrą. Labiausiai išgarsėjo 1919 m. išleidęs veikalą „Viduramžių ruduo“. Gyvas, įtraukiantis knygų stilius pavertė jas ne tik istoriniais veikalais, bet ir literatūros kūriniais.[4]
- „Viduramžių ruduo“ išleista 1919 m. Knygoje nagrinėjamas gyvenimas ir mąstysena Prancūzijoje ir Olandijoje XIV–XV amžiuose.[4]
- „Erazmas“ išleista 1924 m.[4]
- „Rytdienos šešėliuose“ išleista 1935 m. Kūrinys, kuriame aptariama to laikmečio dvasinė krizė.[4]
- „Homo ludens“ (liet. Žaidžiantis žmogus) išleista 1938 m. Studija apie žaidimo elementą kultūroje.[4]
- „Sužalotas pasaulis. Apmąstymai apie mūsų kultūros atkūrimo šansus“ Paskutinė J. Huizingos knyga, apie pasaulį po II pasaulinio karo. Baigta 1943 m. vasarą.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 LRT Klasikos laida apie Johaną Huizingą. Nuoroda tikrinta 2021-05-17.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „Viduramžių rudens“ ir J. Huizingos apžvalga. Aukso žuvys.lt. Nuoroda tikrinta 2021-05-17 .
- ↑ 3,0 3,1 LRT Klasikos laida "Homo cultus" apie J. Huizingą ir jo knygą "Rytdienos šešėliuose".. Nuoroda tikrinta 2021-05-17 .
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Encyclopaedia Britannica – Johan Huizinga. Nuoroda tikrinta 2021-05-17.