Jānis Endzelīns

Jānis Endzelīns
Gimė	1873 m. vasario 22 d. Kaugurų valsčius, Rusijos imperija
Mirė	1961 m. liepos 1 d. (88 metai) Kuoknesė, Latvijos TSR
Veikla	kalbininkas
Alma mater	Tartu universitetas

Janis Endzelynas (latv. Jānis Endzelīns, 1873 m. vasario 22 d. Mičkėnų ūkyje, Kaugurų valsčiuje, dab. Valmieros rajone – 1961 m. liepos 1 d. Kuoknesėje, palaidotas Rygoje, Rainio kapinėse) – latvių kalbininkas, vienas žymiausių baltistų, žymiai prisidėjęs prie baltų prokalbės klausimų.^[1]

1897 m. Tartu universitete baigė klasikinę filologiją, 1900 m. – slavistiką. 1912 m. Sankt Peterburgo universitete apgynė disertaciją „Slavų ir baltų etiudai“, filologijos daktaras. 1911 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, 1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, 1946 m. Latvijos mokslų akademijos narys.

1903–1908 m. dėstė Tartu universitete, 1908–1920 m. – Charkovo, 1920–1950 m. Latvijos universitete, kur dėstė lietuvių, prūsų kalbas, baltų kalbų lyginamąją gramatiką. 1912 m. profesorius. 1944–1950 m. Latvių kalbos katedros vedėjas. Jo iniciatyva Latvijos universitete įkurtas Baltų filologijos skyrius. 1946–1961 m. dirbo Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute.

Veikalas „Latvių kalbos gramatika“ (vok. Lettische Grammatik 1922 m., pataisytas ir papildytas leidimas latvių kalba „Latviešu valodas gramatika“, 1951 m.) yra svarbiausias istorinės latvių kalbos struktūros tyrinėjimas. Jo išleistas K. Milenbacho latvių kalbos žodynas (K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīca 4 t. 1923–32 m.) yra svarbiausias latvių leksikografijos veikalas; jis redagavo, papildė, parašė etimologijos skyrių, išleido papildymą ir pataisas (Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, 2 t. 1934–1946 m., t.1 su Edita Hauzenberga-Šturma).

Tyrė latvių kalbos prielinksnius (rus. Латышские предлоги 2 d. 1905–1906 m.), sudarė latvių kalbos tarmių aprašymo programą, tyrė latvių toponimiką (knyga „Latvijos vietų vardai“ (Latvijas vietų vārdi, su kt., 2 t. 1922–1925 m., „Latvijos TSR vietovardžiai“ (Latvijos PSR vietvārdi d. 11. 1-2 1956–1961 m.), senovės prūsų kalbą (Senprūšu valoda, 1943 m., vokiečių kalba 1944 m.), baltų kalbų santykius su kitomis, ypač slavų, kalbomis. Iškėlė hipotezę, kad slavų ir baltų kalbos skyrėsi skylant indoeuropiečių prokalbei, vėliau buvusi tam tikra slavų-baltų epocha.

Remdamasis vietovardžiais ir kuršių kalbos reliktais latvių tarmėse, pirmasis įrodė, kad kuršiai buvo baltų gentis, kalbėjusi pereinamąja kalba tarp vakarų ir rytų baltų kalbų. Parašė baltistikos veikalus „Baltų filologijos įvadas“ (Ievads baltu filoloģijā, 1945 m.), „Baltų kalbų garsai ir formos“ (Baltu valodu skaņas un formas, 1948 m., lietuvių k. 1957 m., anglų kalba 1971 m.), parengė studijų vadovą „Baltų kalbų tekstai“ (Baltu valodu teksti, 1936 m.).

Tyrė lietuvių kalbos kirčiavimą, sukūrė latvių ir lietuvių kalbų priegaidžių atitikimo teoriją, kurios šalininkas buvo ir Kazimieras Būga. Kūrė latvių terminiją, prisidėjo prie latvių kalbos norminimo, dabartinės rašybos nustatymo.

Parašė mokomųjų knygų mokykloms: „Latvių kalbos mokyklinė gramatika“ (Latviešu valodas skolu gramatika), „Latvių kalbos mokslas“ (Latviešu valodas mācība, abi su K. Milenbachu, 1907 m.). 1921–1940 m. redagavo tęstinį leidinį Filologu biedrības raksti (Filologų draugijos straipsniai).^[2]

• Darbu izlase. 4 t. Rīga, 1971–1982 m.

• A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. t. 2, Vilnius 1982 m.
• K. Egle, J. Paeglis. Akadēmiķis Jānis Endzelīns: Bibliogrāfija, Rīga 1958 m.
• R. Grīsle. Jānis Endzelīns (1873–1961) Baltistica, 1973 m. 1.9(2).

• Jānis Endzelīns Archyvuota kopija 2009-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Jānis Endzelīns dzīvē un darbā : valodnieka 135. gadu jubilejai veltīta izstāde. Latvijas Universitāte^{[neveikianti nuoroda]}