Kylio taika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kylio taika (taip pat: Kylio sutartis) buvo sudaryta 1814 m. sausio 14 d. Kylyje tarp Švedijos, Jungtinės Karalystės ir pralaimėjusios Danijos.

Kylio taika sudaryta Napoleono karų metu. Danijos karalius Frederikas VI iš pradžių rėmė Prancūziją. Spaudžiamas Švedijos ir Didžiosios Britanijos, su kuria nuo 1807 m. Danija kariavo, Frederikas VI buvo priverstas prisijungti prie koalicijos prieš Napoleoną Bonapartą.

Norvegija išėjo iš 1380 m. sudarytos personalinės unijos su Danija ir atiteko Švedijai (taip Švedijai kompensuota už Suomijos praradimą Rusijai 1809 m.), o Grenlandija, Islandija ir Farerų salos liko Danijai, taip pat trumpam laikui jai atiteko Švedijos Pomeranija.

Švediją tuo metu valdė Bernadotė. Jo tikslas buvo po sąjungos su Anglija, Rusija ir Prūsija sudarymo atimti iš Danijos kaimyninę Norvegiją. Tuo tikslu 1813 spalį Napoleonui I pralaimėjus Leipcigo mūšį, švedų Šiaurės armija 1813 m. gruodžio 1 d. persikėlė per Elbę ir įsiveržė į Holšteiną. Jau prieš tai buvo išlaisvintas 1806 m. Napoleono užimtas Liubekas. Po susidūrimų prie Bornhöved, gruodžio 7 d. danai pasitraukė iš Kylio, kurį Bernadotė padarė savo pagrindiniu štabu, iš kurio tęsė karą prieš Daniją. Šlėzvigo-Holšteino gyventojų atmintyje ši žiema išliko kaip Kazokų žiema, kadangi Bernadotė savo pajėgose turėjo rusų kazokų kavalerijos dalinius.

1814 m. sausio 9 d. Danija kapituliavo ir buvo priversta priimti Švedijos padiktuotas taikos sąlygas.

Sudarydama naująją uniją su Švedija, Norvegija gavo iki šiol galiojančią 1814 m. gegužės 17 d. konstituciją. Visišką suverenitetą Norvegiją gavo tik 1905 m. birželio 7 d. Paskutinis bandymas prie Norvegijos prijungti Orknio salas su Kylio taika galutinai žlugo.

Kylio taika Norvegijos kelyje į suverenitetą laikoma labai svarbia gaire. Iki tol buvusį danų valdymą norvegų rašytojas Henrikas Ibsenas yra pavadinęs keturių šimtų metų naktimi.

Grenlandijos, Islandijos ir Farerų salų gyventojų akimis Kylio taika įamžino nuo 1380 m. esantį danų valdymą jų žemėse, kurias iki tol valdė norvegai. Po Kylio sutarties buvo paleistas beveik tūkstantį metų veikęs fareriečių parlamentas Løgting.

Grenlandija ir Farerų salos iki šiol priklauso Danijos karalystei (XX a. šioms teritorijoms suteikta plati savivalda). Islandija suverenitetą įgavo 1944 m. birželio 17 d.

Napoleono karų metu Danija iš pradžių siekė išlaikyti neutralumą. Po to 1800 m. gruodžio 16 d. ji sudarė sąjungą su Švedija, Prūsija ir Rusija, siekdama apsaugos nuo Anglijos, tačiau 1801 m. balandžio mėnesį vykusiame Kopenhagos jūrų mūšyje patyrė didelių nuostolių.

1807 m. spalio 31 d. Danija sudarė sąjungą su Prancūzija ir paskelbė karą Anglijai.

Karo ir Kylio taikos pasekmė buvo ta, kad po Kalmaro unijos laikyta didžiąja Europos valstybe, Danija prarado Norvegiją ir jai liko tik Grenlandija, Islandija ir Farerai (bei kolonijos Vest Indijoje). Danija atgavo 1809 m. Didžiosios Britanijos užimtą Baltijos jūros salą Bornholmą.

1807 m. užimtas Helgolandas Šiaurės jūroje liko Anglijai. Švedija savo valdas Pomeranijoje (Vorpommern) ir Riugene perleido Danijai, kuri jas 1815 m. su Prūsija išmainė į Saksonijos-Lauenburgo hercogystę. Danijos Šlėzvigo hercogystės ir su ja personalinėje unijoje esančios Holšteino hercogystės statusas grąžintas į būklę prieš 1806 m. taip atšaukiant Holšteino inkorporavimą į Danijos karalystę.