Kalnų Karabacho istorija

Armėnijos istorija
Senovės Armėnija
Omejadų kalifatas (Arminijos em.)
Armėnijos karalystė (Bagratuniai)
Vaspurakano, Lorio, Karso, Siuniko, Chačeno, Tarono, Taiko, Kaisitų valstybės
Seldžiukų imperija:
Šacharmėnai, Šadadidai, Saltukidai, Inalidai, Karso, Charputo, Arzano emyratai, Bagho karalystė
Gruzijos karalystė (Zakaridai)
Ilchanatas > Kara Kojunlu > Ak Kojunlu
Osmanų imperija, Safavidų imperija
(Armėnų žudynės, Armėnų diaspora)
Rusijos imperija (Jerevano gubernija)
Armėnijos Demokratinė Respublika
SSRS (Armėnijos SSR)
Armėnijos Respublika

Kalnų Karabachas (azer. Qarabağ „juodasis sodas“) – istorinė sritis dabartinio Azerbaidžano pietryčiuose. Dabar čia įsikūrusi nepripažinta valstybė Arcacho Respublika.

Senovėje regionas sudarė Senovės Armėnijos dalį. VIII a. pr. m. e. Urartu šaltiniuose šis kalnuotas regionas buvo vadinamas Urtekhini^[1]. Greičiausiai seniausi jo gyventojai buvo giminingi kitoms senosioms Kaukazo tautoms, tačiau nuo VI a. pr. m. e. kraštą kolonizavę armėnai pamažu asimiliavo senuosius gyventojus. Iki XIII a. Karabachas buvo vadinamas armėnišku pavadinimu Arcachas, ir taip armėnai jį vadina iki dabar.

Nuo V a. pr. m. e. regionas inkorporuotas į Orontidų dinastijos Armėnijos karalystę. Nuo II a. pr. m. e. Arcachas buvo viena iš 15 Armėnijos karalystės provincijų (nachangų), kuri labai stipriai armėnizuota. Tigranas Didysis (valdė 95–55 m. pr. m. e.) šiame regione įkūrė vieną iš keturių savo vardu pavadintų miestų - Tigranakertą. Čia formavosi atskiras armėnų kalbos dialektas, o kalnuotas reljefas darė kraštą sunkiai kontroliuojamą ir gana autonomišką. Antikiniais laikais regionas dar buvo vadinamas Orchistena.

387 m. padalinus Armėniją, Arcachas (kartu su kitomis rytinėmis provincijomis) atiteko Kaukazo Albanijai, kuri, savo ruožtu, priklausė Sasanidų imperijai. Tuo metu į Archachą plito krikščionybė, kuri šiame krašte inspiravo kultūros ir mokslo raidą. Krikščionybės įsitvirtinimą skatino ir armėnų pasipriešinimas zoroastristams persams. V a. pradžioje čia veikė armėnų raštijos pradininkas Mesropas Maštocas, kuris Arcache įkūrė vieną pirmųjų armėnų mokyklų. Buvo statomos krikščioniškos bažnyčios ir vienuolynai.

Silpstant Sasanidų imperijos centrinei valdžiai, VI a. Arcache ir gretimame Utike įsigalėjo vietinė armėnų kilmės dinastija Aranšachikai, o VII a. juos pakeitė vietinė armėnizuota Mihranidų atšaka.

Pagrindinis straipsnis – Chačeno kunigaikštystė.

VII a. pabaigoje Arcachas kartu su dalimi Armėnijos kalnyno prijungtas prie Kalifato. Tačiau kraštas nebuvo islamizuotas, o krikščionys toliau puoselėjo savo kultūrą.

IX a. silpstant Kalifatui, regionas įtrauktas į naujai atsikūrusią Armėnijos karalystę. Vietos armėnai būrėsi į daug smulkių feodalinių valdų, kurias ilgainiui apjungė Chačeno kunigaikštystė. Ji dabartinėje istoriografijoje dar yra žinoma kaip Arcacho karalystė. Ją valdė Šacharmėnų dinastijos atšaka. Nuo to laikotarpio regionui dar pradėtas taikyti pavadinimas Chačenas.

XI a. viduramžių Armėnijos karalystė žlugo dėl Bizantijos antpuolių. Tačiau Chačenas Arcacho regione išsaugojo savo dinastiją. Jie pakeitė priklausomybę naujai regiono galiai - Sakartvelo karalystei. Nuo XII a. kunigaikščiai valdė iš Aterko miesto Tertero upės slėnyje. XIII a. viduryje valdžią regione perėmė kunigaikštis Hasanas Džalalas iš Chačeno upės slėnio. Jis ne tik sugebėjo išvengti krašto sunaikinimo nuo mongolų, bet ir ėmė statydinti naujus vienuolynus bei pilis. Jo dinastija vėliau tapo žinoma kaip Hasan-Džalalianai.

Šis laikotarpis žymėjo Arcacho viduramžių kultūros apogėjų. XII–XIII a. sukurti tikri Kalnų Karabacho archektūros šedevrai: Gandzasaro, Dadivanko vienuolynai, Gtčavanko katedra ir kt.

1261 m. nužudytas Hasanas Džalalas, o vėlesni valdovai jau valdė kaip vasaliniai kunigaikščiai. Jie turėdavo paklusti sipresnių musulmoniškų valstybių valdžiai. Iš pradžių kraštą valdė mongolų kilmės dinastijos valdomas Ilchanatas, vėliau - Timūridai.

Kartu su mongolais į regioną kėlėsi ir tiurkai (azerių protėviai), kurie čia sukūrė Kara Kojunlaus ir Ak Kojunlaus konfederacijas. Iš pradžių jie kūrėsi derlingose žemumose į rytus nuo Kalnų Karabacho, kurios buvo pavadintos Karabachu. Iš čia armėnai buvo stumiami į kalnuotas teritorijas. Vėliau tiurkams kolonizuojant aukštumas, Arcachui ilgainiui pradėtas taikyti pavadinimas Kalnų Karabachas. Šiuo laikotarpiu vietos armėnai iš beatsikeliančių musulmonų tiurkų ėmė perimti nemažai papročių, kalbinių skolinių.

1501 m. regioną nukariavo azerių kilmės Safavidų imperija, kuri čia sukūrė atskirą administracinį vienetą - Karabacho vilajetą (pers. ولایت قره باغ‎ = Velāyat-e Qarebā) su sotine Gandža.

Pagrindinis straipsnis – Chamsa.

Nepaisant to, kad Kalnų Karabachas priklausė tiurkų kilmės musulmonų valstybėms, kalnuotas kraštas buvo menkai kontroliuojamas, ir čia toliau valdė vietinės armėniškos dinastijos. Tiesa, ilgainiui Chačeno kunigaikščiai nebesugebėjo išlaikyti centrinės valdžios, ir čia kūrėsi naujos kunigaikštystės. XVI a. pabaigoje regione galutinai susiformavo penkios kunigaikštystės (valdomos melikų), bendrai vadinamos arabišku žodžiu Chamsa, t. y. „penki“:

• Giulistanas - šiauriausia kunigaikštystė;
• Dzraberdas - buvo Tertero upės baseine su to paties pavadinimo sostine;
• Chačenas - senosios Chačeno kunigaikštystės palikuonė, kurios branduolys buvo Chačeno upės baseine;
• Varanda - buvo į pietryčius nuo Chačeno;
• Dizakas - piečiausia kunigaikštystė su sostine Tochu, kurios ribos ėjo iki pat Araso upės.

Šie melikai formaliai pripažino gretimo Gandžos chanato viršenybę, tačiau iš tikro tvarkėsi nepriklausomai, remdami Safavidų valdžią.

Pagrindinis straipsnis – Karabacho chanatas.

Po Nadyršacho mirties 1743 m. Safavidų imperija skilo į mažesnes feodalines valdas, chanatus. 1747 m. Panak Ali konsolidavo valdžią buvusose Karabacho vilajeto teritorijose ir įkūrė Karabacho chanatą. Jis nugalėjo penkis armėnus Kalnų Karabacho kunigaikščius, labai stipriai apribojo jų valdžią ir pastatė Panahabado miestą (dab. Šuša), kuris tapo viso chanato sostine.

Chanato teritorijos apėmė ne tik dabartinį Kalnų Karabachą, bet ir Arano regioną rytuose bei Siuniką vakaruose. Chanate buvo sparčiai vykdoma islamizacija ir tiurkizacija. 1823 m. visame chanate buvo 78 % musulmonų ir 22 % armėnų krikščionių. Nepaisant to, Kalnų Karabacho regione armėnų buvo dauguma.

Būdami musulmonų valdžioje vietos armėnai tikėjosi su Rusijos imperijos pagalba atkurti savo nepriklausomybę. Todėl jie rėmė Rusijos interesus regione. 1805 m. chanatas pripažino Rusijos imperijos valdžią, tapdamas jos protektoratu. 1813 m. ji buvo įjungta į imperijos sudėtį, o 1822 m. chanatas oficialiai panaikintas. Čia įkurta Jelizavetpolio gubernija.

Kadangi gyventojų surašymo metu buvo nustatyta, kad Kalnų Karabache, išskyrus sostinę Šušą, didžioji dauguma yra armėnai, Rusija čia įkūrė Armėnų provinciją, į kurią skatino sugrįžti armėnus iš Persijos. Tačiau sugrįžo labai nedaug.

1917 m. Kaukaze buvo įkurta Užkaukazės Federacija, į kurios sudėtį įtrauktas ir Kalnų Karabachas, tačiau 1918 m. pradžioje ši valstybė subyrėjo į tris dalis, susikuriant Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui. Tuo metu iškilo klausimas dėl Kalnų Karabacho, kurį savo teritorija laikė ir armėnai, ir azeriai. Jame vyko žudynės ir susidūrimai. Azerbaidžanui paskelbus Kalnų Karabacho prisijungimą, vietiniai armėnai pasipriešino ir paskelbė nepriklausomą Karabacho Liaudies Vyriausybę.

Šis klausimas po karo turėjo būti sprendžiamas tarptautiniu mastu, tačiau visoje Užkaukazėje interesų turėjusi Didžioji Britanija atvirai rėmė Azerbaidžano siekius, tikėdamasi, kad ši valstybė taps stipria užtvara prieš komunizmą. Jos remiamas, 1919 m. Azerbaidžanas paskyrė Kalnų Karabache gubernatorių, o vietinei vyriausybei paskelbė ultimatumą. Britai siekė įtikinti armėnus, bet šie laikėsi savo. Galiausiai buvo priimtas susitarimas, kuris laikinai leido Kalnų Karabachui likti Azerbaidžano sudėtyje, su sąlyga, kad čia bus palaikomos taikos sąlygos. Nepaisant to, įtampa galiausiai peraugo į 1920 m. karą.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

1921 m. Užkaukazę užėmė TSRS, kuri, siekdama gauti Armėnijos paramą, prižadėjo jai atiduoti Nachičevaną, Siuniką ir Kalnų Karabachą. Nepaisant to, siekdama palaikyti gerus santykius su Turkija TSRS galiausiai pripažino Azerbaidžanui dvi iš trijų sričių, taip pat ir Kalnų Karabachą.

Kalnų Karabachas Azerbaidžano TSR teritorijoje pripažintas kaip autonominė Kalnų Karabacho sritis. Joje per visą sovietinį laikotarpį buvo vykdoma dearmėnizacija, draudžiant krašto ryšius su Armėnija, apgyvendinat azerbaidžaniečius. Nepaisant to, 1979 m. srityje vis dar gyveno 75.9 % armėnų ir 22.9 % azerbaidžaniečių.

Žlungant Tarybų Sąjungai, 1989 m. vėl prasidėjo aršūs susidūrimai tarp armėnų ir azerbaidžaniečių šiame regione. Ši įtampa peraugo į 1991 m. karą, kuris nėra pasibaigęs iki šiol.

Po 1994 m. sudarytų neoficialių paliaubų Karabacho armėnai kontroliuoja visą buvusią autonominę sritį ir siaurą ruožą, jungiantį ją su Armėnija (Lačino koridorių), kur yra armėnų tautinė dauguma. Čia yra įsikūrusi Arcacho Respublika, kurios nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė. 2020 m. rugsėjo mėnesį konfliktas dėl šio ginčytino regiono atsinaujino.