Graviūra

Graviūra (pranc. gravure nuo grave[u]r, 'raižyti, kurti reljefą') – grafikos meno rūšis, viena poligrafijos technologijų, kuomet išbaigti kūriniai pristatomi kaip atspaudai, atlikti įvairiomis giliaspaudės ir iškiliosios spaudos technikomis. Graviūrų atspaudai gaunami nuo metalinių spausdinimo formų – klišių ir naudojami tiražuoti atvaizdams skirtingais spausdinimo būdais nuo jų reljefinių paviršių. Raižiniai gaminami su įspaustais arba iškiliais piešiniais.

Graviruojamas dažniausiai plokščias paviršius, jame išraižant griovelius su rėžimo įrankiu. Rezultatas gali būti savaime dekoruotas objektas, kai išgraviruojamas sidabras, auksas, plienas ar stiklas arba gali būti vario ar kito metalo iškiliosios spaudos klišė, skirta atspausdinti paveikslėliams ant popieriaus kaip spaudinius ar iliustracijas. Šie vaizdai taip pat vadinami graviūromis. Graviravimas yra vienas seniausių ir svarbiausių spausdinimo būdų. Tradicinius raižymo ir dekoravimo metodus tebenaudoja juvelyrai, stiklo dekoratoriai, ginklakaliai.

Kvalifikuoti graveriai atlieka graviravimo darbus su staklėmis, specialiais rankiniais instrumentais ar ėsdinimu su rūgščių pagalba formuoja reljefinį atvaizdą ant įvairių medžiagų – metalo, plastmasės, medžio (ksilografija), stiklo, linoleumo (linoraižinys). Šiais laikais graverio darbą palengvina naudojami šiuolaikiniai įrankiai – graviruojama kompiuterizuotomis staklėmis, lazerio spinduliu, miniatiūros gaminamos po mikroskopu. Ant metalo atvaizdams gauti naudojamos įvairios technikos: akvatinta (metalinė klišė apibarstoma kanifolija ir ėsdinama azoto rūgštimi), kalkografija (ant išraižyto paviršiaus dedama kalkė ir apdirbama karštu būdu), mecotinta (raižinio klišei naudojama grūdėta vario plokštė ir išskaptuojamos šviesiosios piešinio vietos), ofortas, sausoji adata (graviruojama su metalo adata) ir kt. Žinomos graviūros, atliktos ant akmens, kardų, strėlių antgalių. Graveris atlikdamas darbą naudojasi arba profesionalaus dailininko piešiniu, arba turi sukūręs savąjį.

Graviūrose buvo įamžinami įvairiomis grafikos technikomis reprodukuoti vaizduojamojo meno kūriniai, ornamentų kompozicijos, žemėlapiai, knygų iliustracijos. Daugelis senųjų meistrų vienam darbui sukurti naudojo ne vieną metodą atspaudams išgauti.

Viduramžių Europoje meistrai užsiėmė metalo gaminių dekoravimu raižytais piešiniais ir užrašais. Manoma, kad po to jie ėmė darytis šių darbų atspaudus atminimui. Taip išpopuliarėjo graviūros, gaunamos iš varinių spausdinimo plokščių, skirtų perteikti meno vaizdus ant popieriaus. Graviūrų meistrai iškilo Vokietijoje 1430-aisiais metais, netrukus – Italijoje. Daugelis ankstyvųjų graviūrų meistrų atėjo iš auksakalių amato. Pirmasis ir didžiausias graviūrų klestėjimo laikotarpis buvo maždaug nuo 1470 iki 1530 m. su tokiais meistrais, kaip Martin Schongauer, Albrecht Dürer ir Lucas van Leyden.

XVII - XVIII a. reprodukavimo tikslais buvo sukurta įvairių grafikos technikų. Sudėtinga graviūrų raižymo technika ėmė užleisti vietą ofortui, kuris buvo menininkų lengviau įsisavinamas. Tačiau daugelis spaudinių apjungė abi technologijas. Ofortas dažnai buvo derinamas su akvatinta, minkštuoju laku, vario raižinio, kitomis technikomis, siekiat graviūrai suteikti naujų ypatybių, pvz., paryškinti tonų įvairovę. Jei sausosios adatos graviūrose vyravo brūkšniai, tai laipsniški šviesos ir šešėlių perėjimai buvo padaromi naudojant išraižytos spaudos formos ėsdinimą cheminiu būdu. Nors Rembrandto spaudiniai paprastai dėl patogumo vadinami ofortais, iš tikrųjų daugelis iš jų išpildyti raižymo ir sausosios adatos technikomis ar tiesiog be jų.

Iki fotografijos atsiradimo dauguma graviūrų buvo gaminamos komercinėms iliustracijoms.

Vikiteka: Graviūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Engravers Hive Archyvuota kopija 2018-08-07 iš Wayback Machine projekto.
• Prints & People: A Social History of Printed Pictures
• Engraving from The Metropolitan Museum of Art Timeline of Art History
• Grafikos terminų žodynas
• Seniausia LDK knygų grafika – Pranciškaus Skorinos leidinių iliustracijos^{[neveikianti nuoroda]}