[go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Gabrielė Petkevičaitė)
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Gimė 1861 m. kovo 18 d.
Rusija Puziniškio dvaras, Panevėžio apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1943 m. birželio 14 d. (82 metai)
Lietuva Panevėžys
Palaidotas (-a) Ramygalos gatvės kapinėse
Tėvas Jonas Leonas Petkevičius
Motina Malvina Ona Chodakauskaitė
Steigiamojo Seimo atstovė
Veikla Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės ir politinė veikėja
Partija Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Žymūs apdovanojimai
Steigiamajomo Seimo narės. Iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Salomėja Stakauskaitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namas Joniškėlio bažnyčios šventoriuje

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių, Panevėžio apskritis – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė bajorų Jono Leono Petkevičiaus (1828–1909) ir Malvinos Onos Chodakauskaitės (1839–1870) šeimoje. Gabrielės seneliai iš tėvo pusės – Padubysio dvaro prievaizdas bajoras Felicijonas Petkevičius (1788–1863) ir buvusi baudžiauninkė Justina Janulevičiūtė-Janulytė (1798–1854) – gyveno Rozalimo apylinkėje, į Puziniškį persikėlė 1835 m. Seneliai iš motinos pusės – bajorai Kazimieras Chodakauskas (1814–1905) ir Marija Namarauskaitė (1815–1902) – atsikėlė į Čelkių dvarą Rozalimo apylinkėje apie 1853 m. Rašytojos motina buvo gimusi Kazliškių dvare (Molėtų raj.).

Gabrielės tėvas, gydytojas, 1865 m. su šeima persikėlęs į Joniškėlį, pradėjo dirbti vietinėje ligoninėje. 1866–1868 m. jį privačiai mokė Laurynas Ivinskis, vėliau – kiti namų mokytojai. Nors ir būdama silpnos sveikatos, su pažeistu stuburu, 1878 m. Mintaujoje baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą ir dar išlaikė egzaminus Mintaujos vyrų gimnazijoje. 1885 m. Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare, lankė bitininkystės kursus. 1917 m. išlaikė felčerės egzaminus, padėjo tėvui gydytojui, mokė valstiečių vaikus.

1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Nuo 1890 m. bendradarbiavo laikraštyje „Varpas“ – pasiuntė savo pirmąją korespondenciją („Iš Panevėžio“). Rašydama į „Ūkininką“ pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. Ėmėsi daraktorės darbo – slaptai mokė vaikus ir suaugusius. 1893 m. įsteigė moksleivių ir kultūros darbuotojų šelpimo draugiją „Žiburėlis“ neturtingiems moksleiviams remti, iki 1903 m. jai vadovavo.

Gautą draudžiamą spaudą geriausiai sekėsi platinti per pas jos tėvą besigydančius ligonius. Žandarai įtarė ją platinant ir parsigabenant spaudos iš Palangos po atostogų. Buvo surengę ir kratą, bet nieko nepešė.

1898 m. rudenį jos iniciatyva ir lėšomis organizuota ekskursija po Lietuvą. Kartu keliavę Petras Avižonis, Povilas Višinskis, seserys Juškytės aplankė Žemaitę, P. Kriaučiūną, Justiną Staugaitį ir kitus visuomenės veikėjus. Neišdildomą įspūdį padarė Vincas Kudirka, atkakliai dirbęs paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. 1899 m. Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“.

1901 m. grįžo į Puziniškį, kuris, kaip ir Joniškėlis, tapo ano meto lietuvių veikėjų susitikimo vieta. 1907 m. – pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė. 1908 m. – viena iš Lietuvių moterų sąjungos, o 1922 m. – Lietuvos moterų sąjungos steigėjų. 1909–1913 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išlaikė felčerio egzaminus. Dirbo vaistinės vedėja, felčere. 1919–1924 m. mokytojavo Panevėžyje.

Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. 1920 m. gegužės 15 d. – 1920 m. rugsėjo 15 d. Steigiamojo Seimo atstovė, išrinkta V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai. Pirmininkavo pirmajam posėdžiui, kaip vyriausia po Simono Rozenbaumo, kuris nemokėjo lietuvių kalbos, Seimo atstovė. Mandato atsisakė, grįžo į Panevėžį.[1]

Rašytoja rėmė gabius jaunuolius, padėdama siekti jiems mokslo. Taip į žymius skulptorius prasiveržė Bernardas Bučas ir Juozas Zikaras.

Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašyti paskatino Povilas Višinskis. Pradėjo 1890 m. korespondencijomis Varpe. 1896 m. ją aplankęs Povilas Višinskis atvežė Žemaitės apsakymo rankraštį. Vėliau ir pati supažindino su Žemaite ir ta jų nuoširdi draugystė išliko visą gyvenimą. Su Žemaite slapyvardžiu Dvi Moteri rašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.), romaną „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių. Savo publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas.[2]

Feminizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Petkevičaitė – Bitė buvo aktyvi judėjimo už lygias lyčių teises Lietuvoje dalyvė, moterų judėjimo pradininkė. Ji stengėsi iškovoti balsavimo teises moterims, buvo svarbi Lietuvos sufražistė ir liberaliosios moterų judėjimo srovės lyderė.

Gabrielė Petkevičaitė, prisimindama moters vaidmenį šeimoje XIX a. pabaigoje, rašė: „Kiek visokių darbų darbelių atlikta, kiek nesmagumų kelta… Ir vis dėlto vien, kad moterė turi būti šeimos širdis (…) nuo moters priklauso šeimos likimas. Tokiais obalsiais buvau hipnotizuojama nuo septynioliktų savo gyvenimo metų“.[3]

Ji 1878 m. baigė Mintaujos mergaičių mokyklą, 1885 m. – bitininkystės kursus Deltuvoje. Tačiau, tėvo liepiama, G. Petkevičaitė liko namuose Joniškėlyje ir „ėmė šviesti liaudį. Slapta mokė kiekvieną, kuris norėjo mokytis, ypač mergaites“.[4] G. Petkevičaitė, prisiminusi savo veiklos pradžią, teigė: "negalėjau priprasti prie tos minties, jog galvota, norinti mokintis moterė, turi užleisti kelią vyrams į mokslą, nors tie mažiausiai noro turi tas mokslas įgyti… Ir tas įsitikinimas privertė mane atsidėjus sekti taip vadinamojo moterų klausimo evoliuciją… ".[5] Pradėjusi dirbti pedagoginį darbą, įsitraukė į visuomenės kultūrinimo ir sąmoningumo darbą. Sąmoninga ir racionali G. Petkevičaitės veikla prasidėjo 1890 m., tada ji įkūrė pirmąją labdaros organizaciją – Žiburėlį, kurio tikslas buvo mokyti ir šelpti gabius vaikus.[6] Jonas Jablonskis ir Vincas Kudirka pritarė šiai organizacijai. Vincas Kudirka su džiaugsmu sutiko G. Petkevičaitės ir J. Juškytės įkurtą Žiburėlį, čia matydamas labai svarbią visuomeninės moterų veiklos pradžią. Žiburėlis iš esmės buvo moterų draugija, jos branduolį sudarė pasiturinčios moterys(…).[7]

Nuo 1901 m. G. Petkevičaitė, persikėlusi į Puziniškį, organizavo apylinkės žmonių mokymą per knygnešį Antaną Bataitį. Vėliau, susitarusi su A. Bataičiu, ji organizavo slaptą mokyklą knygnešio namuose.[8] Tai buvo ne pirmoji G. Petkevičiatės įsteigta mokykla (pirmąją ji organizavo dar 1879 m. Joniškėlyje, savo bute).[9]

1911 m. G. Petkevičaitė antrajame Žibutės numeryje kvietė moteris spiestis aplink šį laikraštį ir kartu kovoti su moteris varžančiais įpročiais ir įstatymais. G. Petkevičaitė dažniausiai viena rašydavo visus straipsnius laikraščiui(…).[10]

Lietuvos moterys dar 1912 m. įsitraukė į tarptautinį moterų judėjimą. Tais metais G. Petkevičaitė dalyvavo Stokholme vykusiame šeštajame tarptautiniame moterų suvažiavime.[11] Taip pat 1920 m.atstovavo Lietuvai Tarptautiniame moterų balsavimo sąjungos kongrese Ženevoje. G. Petkevičaitė paskutinę kongreso dieną kalbėjo apie lietuvių kovą dėl nacionalinės kalbos ir pabrėžė, jog moterys kovojo kartu su vyrais, todėl, atkūrus valstybę, joms ir suteiktos politinės ir piltietinės teisės.[12]

Varpininkė rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė vadovavo laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui, jam sekretoriavo mokytoja O. Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai buvo moterų judėjimo laimėjimas.[13] G. Petkevičaitė, pradėdama pirmininkauti ir sveikindama Steigiamąjį Seimą, kalbėjo: "Laiminga esu galėdama tą padaryti, kaipo sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaipo moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamą teisių sulyginimą, kaipo savo visuomenės narys, nesiliovęs kovoti prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks yra tautų, luomo, kapitalo (…) Mes, atstovai, dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkim jį nei akies mirksniu neužmiršdami, jog mes čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai.[14]

Lietuvos moterų tarybos (LMT) įkūrimo idėją iškėlė G. Petkevičaitė 1927 m. rugsėjo mėn., kai buvo minimos I moterų suvažiavimo dvidešimtosios metinės. Rašytoja Lietuvos žiniose paskelbė vienijančios moterų politinės draugijos įkurimo idėją, nes tik vienybėje glūdi moterų stiprybė.[15]

G. Petkevičaitė-Bitė iki gyvenimo pabaigos dalyvavo moterų organizacijų veikloje ir palaikė ryšį su jų atstovėmis (pvz., susirašinėjo su LMT pirmininke V. Lozoraitiene). G. Petkevičaitė 1907 m. buvo I moterų suvažiavimo prezidiumo pirmininkė; 1937 m. buvo II moterų suvažiavimo prezidiumo narė. Įvertinusi moterų indėlį kovojant dėl valstybės atkūrimo, ji priminė, kad moterys neturi nė valandai užmiršti, jog jų teisių sulyginimas – tai ne atleidimas nuo pareigų, bet priešingai – jų atsiranda dar didesnių ir atsakingesnių.[16] Suvažiavime buvo perskaitytas G. Petkevičaitės, F. Bortkevičenės, E. Vileišienės pasirašytas pageidavimas sudaryti specialų komitetą atstovauti moterų reikalams.[17]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Krislai, apsakymų rinkinys, 1905 m.
  • Ad astra, romanas, 1933 m., 2 t.
  • Karo meto dienoraštis, publicistika, 1925–1931 m.
  • Iš mūsų vargų ir kovų, atsiminimai 1927 m.
  • Raštai, Kn. 1-6, 1966–1968 m.
  • Pedagogė Petkevičaitė-Bitė, 1988 m.
  • Karo meto dienoraštis III tomas, 2008 m. / pirmą kartą iš rankraščio Išleistas visas/
  • Karo meto dienoraštis 1-2 tomai, 2010–2011 m.
  • Gabrielė sielos, ne luomo bajorė, 2014 m.
  • Metai Tamsčiuko atokaitoj, 2014 m.

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. išleistas G. Petkevičaitei – Bitei skirtas pašto ženklas.[18]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Petkevičaitė Gabrielė, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 42.
  • Petkevičaitė-Bitė G., Autobiografija, Naujoji Romuva, 1932, Nr. 7.
  • Petkevičaitė-Bitė Gabrielė, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1960, t. 22, p. 353–355/
  • Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka, Panevėžys, 2001.
  • Tamošaitis M., Petkevičaitė-Bitė Gabrielė, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 263–265.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
  2. ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 386 psl.
  3. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 32 (Citata knygoje: G. Petkevičaitė. Kadaise… Ne pasaka, tik atsiminimai. LLTI RS, f. 30-25 (CB), 1. 30.)
  4. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 33 (Citata knygoje: A. Ambraziejūtė-Steponaitienė. Už lietuvybę. LMA RS, f. 12-3078, 1. 114.)
  5. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 33 (Citata knygoje: G. Petkevičaitė. Kadaise… Ne pasaka, tik atsiminimai. LLTI RS, f. 30-25 (CB), 1. 31.)
  6. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 33-34
  7. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 34
  8. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 35
  9. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 35 (Citata knygoje: Žymios XX amžiaus Lietuvos moterys. Kaunas, 2000, p. 94.)
  10. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 73
  11. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 153
  12. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 154 (Citata knygoje: Tarptautinis moterų kongresas Ženevoje. Įspūdžiai iš kongreso. LMA RS, f. 190-40, 1. 12.)
  13. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 97
  14. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 98 (Citata knygoje: P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos…, t. 2, p. 1.)
  15. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 73 (Citata knygoje: 1907–1927 m. moterų teisės ir pareigos // Lietuvos žinios, 1927, rugsėjo 23, p. 2.)
  16. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 183 (Citata knygoje: Pirmo suvažiavimo prezidiumo pirmininkės G. Petkevičaitės kalba // Moteris ir pasaulis, 1938, Nr. 1-2, p. 6.)
  17. ↑ Virginija Jūrėnienė, Lietuvių Moterų Judėjimas XIX Amžiaus Pabaigoje – XX Amžiaus Pirmojoje Pusėje, Vilniaus Universiteto Leidykla, 2006, p. 184
  18. ↑ http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=1507&parent_id=228

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gabrielė_Petkevičaitė-Bitė&oldid=7227896"