[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Gorochovecas

Koordinatės: 56°12′00″ š. pl. 42°41′00″ r. ilg. / 56.20000°š. pl. 42.68333°r. ilg. / 56.20000; 42.68333 (Gorochovecas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gorochovecas
Гороховец
      
Miesto reginys
Gorochovecas
Gorochovecas
56°12′00″ š. pl. 42°41′00″ r. ilg. / 56.20000°š. pl. 42.68333°r. ilg. / 56.20000; 42.68333 (Gorochovecas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Vladimiro sritis Vladimiro sritis
Rajonas Gorochoveco rajonas
Gyventojų (2017) 12 948
Plotas 13 km²
Tankumas (2017) 996 žm./km²
Altitudė 80 m
Vikiteka Gorochovecas

Gorochovecas (rus. Гороховец) – miestas Rusijoje, Vladimiro srities rytuose, 157 km į rytus nuo Vladimiro, Kliazmos dešiniajame krante; rajono centras. Praeina „Volgos“ plentas (M-7), už 12 km yra Gorochoveco geležinkelio stotis (Velikovo k.), upinė prieplauka. Maisto, medienos ir metalo apdirbimo pramonė. Veikia kolegija, istorijos ir architektūros muziejus, slidinėjimo bazė.

Gorochovecas – senovinis rusų miestas, išlaikęs tradicinę architektūrą. Yra XVII a. Šv. Mikalojaus, Šv. Viešpaties Sutikimo, Šv. Dievo Motinos Ženklo ikonos vienuolynai, Gerosios Naujienos soboras, XVII–XX a. pr. pasaulietinė architektūra (pirklių, dvarininkų namai, visuomeniniai pastatai).

VI a. dabartinio miesto vietoje būta finougrų, o nuo XXI a. – slavų gyvenvietės. Greičiausiai, miestą 1168 m. įkūrė Andrejus Bogoliubskis kaip karinę tvirtovę žygiams į Volgos Bulgariją. Gorochovecas šaltiniuose minimas nuo 1239 m.[1], kai jį sugriovė mongolai-totoriai. XIV a. pab. – XV a. pr. priklausė Maskvos kunigaikštystei. 1539 m. miestą vėl nusiaubė totoriai, o 1619 m. – kazokai. XVII–XVIII a. pradėti statyti vienuolynai, suklestėjo amatai (ypač odų apdirbimas), spirito varymas. XIX a. pab. įsteigta laivų statykla.

1960 m. kelyje žuvo dviračių žygio „Klaipėda – Vladivostokas“ organizatorius Liudas Alseika.

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 120