Gordijas

Šis straipsnis apie senovės miestą. Apie legendinį frygų karalių skaitykite straipsnyje Gordijas (karalius).

Gordijas
Gordum, Γόρδιον
Gordijo citadelė su rytiniais frigų vartais
Gordijas
Koordinatės	39°39′1″ š. pl. 31°58′41″ r. ilg. / 39.65028°š. pl. 31.97806°r. ilg. / 39.65028; 31.97806
Vieta	Turkija, Ankaros ilas
Regionas	Mažoji Azija, Frigija
Istorija
Pastatytas	3 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas	XIII–XIV a.
Laikotarpis	bronzos amžius, geležies amžius, antika
Tauta	hetitai, frygai, persai, graikai
Valdovai	Midas ir kt.
Informacija
Kasinėjimų datos	1900, 1950–1973, 1977–
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 1669

Gordijas (frig. Gordum 'miestas',^[1] sen. gr. Γόρδιον, lot. Gordium, turk. Gordion, Gordiyon) – senovinis miestas Turkijos vidurinėje dalyje, Anatolijos plokščiakalnyje, prie Sakarijos upės, 80 km į pietvakarius nuo Ankaros, prie dabartinio Jasy Hiujiuko kaimo (Polatli rajonas). Tai buvo senovės Frigijos sostinė.

Gordijo gyvenvietė iškilo III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje (ankstyvajame bronzos amžiuje), vėliau priklausė hetitams.^[2] Nuo VIII a. pr. m. e. tapo Frigijos sostine, pasak legendos, pavadinta pirmojo Frigijos valdovo Mido (valdė 738–696 m. pr. m. e.) tėvo Gordijo garbei. Miestas klestėjo 725–675 m. pr. m. e., kol sugriautas Frigiją užpuolusių kimerų. IV a. pr. m. e., Lidijai pajungus Frigiją Gordijas atstatytas, o persų valdymo laikais (nuo 546 m. pr. m. e.) vėl suklestėjo, nes pro čia ėjo vadinamasis Karališkasis kelias, jungęs Persijos sostines.^[3]

333 m. pr. m. e. miestą užėmė Aleksandras Makedonietis. Su Gordijo užkariavimu susijusi legenda apie Gordijo mazgą – Aleksandras turėjęs atnarplioti Dzeuso šventykloje esantį Gordijo mazgą, kad taptų pasaulio valdovu, tačiau vietoje to perkirto jį kardu. Prekybos keliams nusidriekus labiau į pietus Gordijas prarado reikšmę ir ilgainiui sunyko (romėnų laikais dar buvo gyvenamas, bet viduramžiais gyventojų jau buvo mažai).

Nuo XX a. vidurio Gordiją tiria archeologai. Rasta VIII–V a. pr. m. e. statinių liekanų: miesto vartai su bokštais, megaronai, Didysis Mido pilkapis, terakotos dirbiniai ir kt.

2023 m. Gordijas paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu.

• 
  Mido tvirtovės griuvėsiai
• 
  Megaronai
• 
  Karaliaus Mido pilkapis
• 
  Freskos su ožiais ir gyvenimo medžiu fragmentas iš Gordijo
• 
  Katilas, rastas Gordijuje
• 
  Frigiškas stalas iš Gordijo

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Turkijoje Materialusis Gioremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos olos (1985) · Divrihio didžioji mečetė ir ligoninė (1985) · Stambulo istorinės vietos (1985) · Hatušas – Hetitų sostinė (1986) · Nemrut Dagas (1987) · Hierapolis-Pamukalė (1988) · Ksantas-Letonas (1988) · Safranbolu miestas (1994) · Trojos archeologinė vieta (1998) · Selimijos mečetė ir jos socialinis kompleksas (2011) · Čatal Hiujuko neolitinė vietovė (2012) · Bursa ir Džumalykyzykas: Osmanų imperijos lopšys (2014) · Pergamas ir jo daugiasluoksnis kultūrinis kraštovaizdis (2014) · Dijarbakyro tvirtovė ir Hevselio sodų kultūrinis kraštovaizdis (2015) · Efesas (2015) · Ani archeologinė vietovė (2016) · Afrodizijas (2017) · Giobekli Tepė (2018) · Arslantepė (2021) · Gordijas (2023) · Viduramžių Anatolijos medinės mečetės (2023) Nematerialusis Pasakotojų medahų menai (2003) · Mevlevių sema ceremonija (2005) · Karagiozas ir Hadživatas (2009) · Ašikų tradicija (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradiciniai sohbeto susirinkimai (2010) · Aliejaus imtynių šventė kirkpinaras (2010) · Sema, alevių-bektašių ritualas (2010) · Ritualinė keškeko tradicija (2011) · Mesir Madžunu šventė (2012) · Turkiškos kavos kultūra ir tradicija (2013) · Ebru, turkiškas popieriaus dekoravimas (2014) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Čini gamybos tradicinė amatininkystė (2016) · Hidirelezas, pavasario šventė (2017) · Susikalbėjimas švilpesiu (2017) · Dede Korkuto epinės ir muzikinės tradicijos paveldas (2018, Kartu su Kazachstanu ir Azerbaidžanu) · Turkiškas tradicinis šaudymas iš lanko (2019) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Iranu ir Uzbekistanu) · Tradiciniai strateginiai žaidimai: Togyzqumalaq, Toguz Korgool, Mangala/Göçürme (2020, kartu su Kazachstanu ir Kirgzija) · Hüsn-i Hat, tradicinė kaligrafija islamo mene Turkijoje (2021) · Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Chodžos Nasredino pasakojimo tradicija (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Tradicinis Ahlato akmenų skaptavimas (2022) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Uzbekija) · Balabano/Mėjaus meistrystė ir atlikimo menas (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Perlamutro inkrustavimo meistrystė (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu (2023)