Alessandro Guagnini
Alessandro Guagnini | |
---|---|
Herbas "Gvagnin" | |
Gimė | 1538 m. Veronoje |
Mirė | 1614 m. (~76 metai) Krokuvoje |
Vikiteka | Alessandro Guagnini |
Aleksandras Gvanjinis (dar užrašomas taip Gvagninis, Gvaninis; lenk. Alexander Gwagnin, lot. Alexander Gwagninus, it. Alessandro Guagnini dei Rizzoni; g. 1538 m. Veronoje – m. 1614 m. Krokuvoje) – italų kilmės lenkų rašytojas, karininkas ir kronikininkas.[1] 14 metų (pagal kitus duomenis - 18 metų) buvo kariniu Vitebsko komendantu.[2][3]
Nuo XVI a. šeštojo dešimtmečio tarnavo rotmistru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, nuo 1561 m. dalyvavo Livonijos kare. 1571 m. tapo Abiejų Tautų Respublikos piliečiu, dalyvavo karuose su Maskva, Moldavijos magnatų karuose. Paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno Lenkijos karalystės sostinėje Krokuvoje. Gvanjinis buvo puikaus išsilavinimo, mokėjo keletą kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų, taip pat ir rusėnų).
„Europos Sarmatijos aprašymas“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Labiausiai žinomas dėl 1578 m. lotynų kalba išleisto veikalo „Europos Sarmatijos aprašymas“ (Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam <...> complectitur). Knygoje aprašomos Rytų Europos šalys (Lietuva, Lenkija, Livonija, Maskvos valstybė), jų istorija, geografija, religija, tradicijos ir kt. Pirmą kartą išleista 1578 m. Krokuvoje, po to 1581 m. Spire (Vokietija), 1583 m. Italijoje italų kalba. 1611 m. ši kronika išplėsta ir išleista lenkų kalba[4].
Kurdamas šį veikalą A. Gvanjinis daugiausia naudojosi Motiejaus Strijkovskio kronikos rankraštį. Motiejus Strijkovskis ginčijo Gvanjinio autorystę ir skundėsi dėl jo darbo plagiato karaliui Steponui Batorui, kuris 1580 m. specialiąja privilegija pripažino „Europos Sarmatijos aprašymą“ kaip teisėtą Motiejaus Strijkovskio darbą. Nepaisant to A. Gvanjinio knyga toliau buvo leidžiama jo vardu ir net išversta į lenkų kalbą. Išplėstas leidimas pasirodė 1611 m.
Kronikoje pirmą kartą pavaizduoti lietuvių kunigaikščių paveikslai. Nors portretai buvo išgalvoti bei neturėjo su kunigaikščiais nieko bendro, kunigaikščiai vilkėjo anachronistiniais drabužiais ir buvo apginkluoti tuometiniais ginklais, šie paveikslai padarė didelę įtaką vėlesniam didžiųjų kunigaikščių vaizdavimui.
Kronikos egzemplioriai yra prieinami Vilniaus universiteto bibliotekoje, Pranciškaus Skorinos Baltarusijos bibliotekoje ir Londono muziejuje.
Valdovų imaginaciniai paveikslai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Krakas
-
Vytautas
-
Mindaugas
-
Algirdas
-
Gediminas
-
Traidenis
-
Vykintas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zdenek, David (2003). Finding the Middle Way: The Utraquists' Liberal Challenge to Rome and Luther. Woodrow Wilson Center Press. p. 432. ISBN 0801873827.
- ↑ Витебская старина / Сост. А. П. Сапунов. — Т. 4. — Витебск, 1885.
- ↑ Poe, Marshall (2003). Early Exploration of Russia: The Moscovia of Antonio Possevino, S.J. Taylor & Francis. p. 153. ISBN 041532274X.
- ↑ Aleksandras Gvanjinis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 20