Mikalojus I Didysis
| Mikalojus I Didysis lot. Nicolaus I Magnus | |
|---|---|
| 105-asis Popiežius | |
| |
| Gimė | 820 m. Roma, Italija |
| Mirė | 867 m. lapkričio 13 d. (~47 metai) |
| Palaidotas (-a) | Laterano bazilika, Roma |
| Tautybė | italas |
| |
| Popiežių herbas | |
| 105-asis Popiežius | |
| Išrinktas | 858 m. |
| Baigė | 867 m. |
| Pirmtakas | Benediktas III |
| Įpėdinis | Adrianas II |
 Vikiteka |
Mikalojus I Didysis |
Mikalojus I Didysis (lot. Nicolaus I Magnus, apie 820 m. Roma – 867 m. lapkričio 13 d. ten pat) – 105-asis Romos popiežius (858 m.). Nuo 1883 m. šventasis; šventė – lapkričio 13 d.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buvo ankstesnių 3 popiežių patarėjas. Tapęs popiežiumi stiprino Šv. Sosto valdžią, pabrėžė popiežiaus primatą visos Bažnyčios atžvilgiu, apribojo vyskupų kompetenciją, kontroliavo jų sprendimus. Reikalavo, kad ir valstybių valdovai laikytųsi bažnytinės moralės normų, neleido imperatoriams kištis į Bažnyčios reikalus. Pirmasis iškėlė teokratinės valdžios idėją. Per visą pontifikatą konfliktavo su Konstantinopolio patriarchu ir Vakarų bažnyčios vyskupais. Užkirto kelią Ravenos arkivyskupo Jono siekiams tapti nepriklausomam nuo Romos, panaikino Reimso arkivyskupo Hinkmaro sprendimą nušalinti Suasono vyskupą Rothadą, dėl neteisingų sprendimų nušalino Tryro ir Kelno arkivyskupus. Nedavė sutikimo Lotaringijos karaliui Lotarui II nutraukti santuoką. 863 m. atstatydino Konstantinopolio patriarchą Fotiją, tai vėliau sukėlė Rytų ir Vakarų bažnyčių skilimą. Rėmė misijas Bulgarijoje ir Danijoje, 866 m. uždraudė kankinimus teismuose.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mikalojus I Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 79 psl.