Šventoji Romos imperija
| Šventoji Romos imperija lot. Sacrum Imperium Romanum vok. Heiliges Römisches Reich | |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
 | |||||||||||||||||||
| Sostinė | Nebuvo oficialios sostinės | ||||||||||||||||||
| Kalbos | Vokiečių, lotynų | ||||||||||||||||||
| Valdymo forma | Renkamoji monarchija | ||||||||||||||||||
| Imperatorius | |||||||||||||||||||
| 962–973 | Otonas I | ||||||||||||||||||
| 1155–1190 | Frydrichas I | ||||||||||||||||||
| 1508–1519 | Maksimilianas I | ||||||||||||||||||
| 1519–1556 | Karolis V | ||||||||||||||||||
| 1792–1806 | Pranciškus II | ||||||||||||||||||
| Parlamentas | Reichstagas | ||||||||||||||||||
| Era | Viduramžiai · Naujieji laikai | ||||||||||||||||||
| - Otono I karūnavimas | 962 m. vasario 2 d. | ||||||||||||||||||
| - Pranciškus II atsižada sosto | 1806 m. rugpjūčio 6 d. | ||||||||||||||||||
| Valiuta | Taleris, guldenas, grašis, reichstaleris | ||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
Šventoji Romos imperija (lot. Sacrum Romanum Imperium, vok. Heiliges Römisches Reich) – viduramžiais ir naujaisiais laikais Vakarų bei Vidurio Europoje gyvavęs valstybinis junginys. Imperija 962 m. susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės ir gyvavo iki jos iširimo 1806 m. per Napoleono karus.[1] Valstybės pradžia dažniausiai laikomas Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.
Formulė „Romos imperija“ (Imperium Romanum) naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai save titulavo „romėnų imperatoriais“ (Imperator Romanorum) ir „romėnų karaliais“ (Rex Romanorum). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).
Nuo 1254 m. vokiečių dokumentuose valstybė vadinama „Šventąja Romos imperija“ (Sacrum Imperium Romanum).[2] Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae („vokiečių tautos“), o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris, priešingai nei Prancūzija ar Italija, niekada netapo nacionaline valstybe.
Imperija faktiškai kaip „skėtinė organizacija“ apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiau savarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip nominalų imperijos valdovą, turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo daryti jai įtaką.
Imperatorių nesutarimai su popiežiais (vadinamoji kova dėl investitūros) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) imperatorių valdžia beliko nominali.
Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šventosios Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas bei išskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras šakas.
Po Vokietijos pralaimėjimo Prancūzijai 1806 m. rugpjūčio 6 d. (Napoleono Bonaparto reikalavimu) imperatorius Pranciškus II atsisakė imperijos sosto. Napoleonas didžiąją imperijos dalį perorganizavo į Reino konfederaciją, satelitinę valstybę. 1814–1815 m. Vienos kongrese Šventoji Romos imperija nebuvo atkurta ir atsirado Vokiečių konfederacija, sudaryta iš 34 vokiečių valstybių ir 4 laisvųjų miestų.
Habsburgų-Lotaringų giminė, kuriai priklausė Pranciškus II, imperijos žlugimą išgyveno ir valdė Austriją bei Vengriją kaip imperatoriai iki pat galutinio imperijos panaikinimo po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m.
Imperijos teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Imperiją sudarė Vokietija (dabartinės Vokietijos teritorijos bei Austrija, Bohemija ir kitos Habsburgų valdos), taip pat dalys dabartinės Lenkijos (Silezija). Kurį laiką imperijai priklausė ir Šveicarija bei šiaurinės žemumų šalys (vėliau Jungtinės Nyderlandų provincijos), dalis dabartinės Rytų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos.
Imperijos valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Šventosios Romos imperijos valdovas buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius.
- Šventosios Romos imperiją sudarančių sričių atstovai posėdžiaudavo Reichstage.
- Šventoji Romos imperija turėjo teismus, pavyzdžiui, Imperatoriškąjį rūmų teismą.
Habsburgų karališkoji šeima turėjo jų interesams atstovaujančius diplomatus. Nuo XVII a. vid. tuo pasekė ir didesnės imperijos kunigaikštystės. Šventoji Romos imperija neturėjo savo atskiros užsienio reikalų ministerijos, todėl nebuvo atskaitingi Reichstagui, dėl ko sulaukdavo dažnos kritikos iš delegatų.[3]
1515 m., Vienos kongreso metu, užmegzti glaudesni santykiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Habsburgų dinastijos, dėl ko jau XVI a. pab. su įvairiais diplomatiniais pavedimais imperatoriaus dvare pradėjo lankytis iš LDK siųsti pareigūnai.[4]
Tuomet, kai Reichstagas buvo įsikūręs Rėgensburge, Prancūzija, o XVII a. pab. ir Rusija čia turėjo savo diplomatinius atstovus.[3] Kadangi Danijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos karaliai turėjo valdų Vokietijoje, jiems buvo atstovaujama pačiame Reichstage.[5] Rėgensburge pasiuntinius turėjo ir Nyderlandai. Regensburgas buvo pasiuntinių susitikimų vieta, nes ten buvo galima pasiekti Reichstago delegatus.[6]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Holy Roman Empire“. Encyclopædia Britannica Online. Nuoroda tikrinta 2014-02-15.
- ↑ Moraw 1999, col. 2025–2028.
- ↑ 3,0 3,1 Wilson 1999, p. 70.
- ↑ LDK istorija: Lietuvos didikai 1515 m. Jogailaičių ir Habsburgų susitikime Vienoje (15min.lt)
- ↑ Wilson 1999, p. 69.
- ↑ Härter 2011, pp. 122–123, 132.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Härter, Karl. "The Permanent Imperial Diet in European Context, 1663–1806". In Evans, Schaich & Wilson (2011).
- Moraw, Peter (1999) [1977]. „Heiliges Reich“. Lexikon des Mittelalters. 4. Munich & Zürich: Artemis.
- Evans, Robert J. W.; Schaich, Michael; Wilson, Peter H., eds. (2011). The Holy Roman Empire, 1495–1806. US: Oxford University Press. ISBN 978-0-1996-0297-1.
- Wilson, Peter H. (1999). The Holy Roman Empire 1495–1806 (anglų). Bloomsbury Publishing. ISBN 978-1-3492-7649-3.
