[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Vija

Koordinatės: 53°55′48″š. pl. 25°46′44″r. ilg. / 53.930°š. pl. 25.779°r. ilg. / 53.930; 25.779 (Vija)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.
Vija
bltr. Іўе, rus. Ивье
            
Miesto gatvė
Vija
Vija
53°55′48″š. pl. 25°46′44″r. ilg. / 53.930°š. pl. 25.779°r. ilg. / 53.930; 25.779 (Vija)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Vijos rajonas
Įkūrimo data 1444 m.
Gyventojų (2022) 7 354
Vikiteka Vija

Vijà [1] (arba Yvijà; bltr. Іўе, rus. Ивье) – miestas vakarų Baltarusijoje, Gardino apskrityje, 30 km į rytus nuo Lydos, 135 km nuo Minsko ir 107 km nuo Vilniaus. Vijos rajono centras. Šalia Vijos praeina LydosMinsko kelias.

Vijos totorių mečetė

Etimologija

Esama keleto miesto kilmės versijų. Anot vietinės legendos Viją įkūrusi Ldk Gedimino žmona Ieva, kuriai keliaujant iš Vilniaus į Naugarduką į akį krito šių vietų grožis. Kunigaikštienė čia įsakiusi pastatyti pilį, prie kurios atsirado ir gyvenvietė. Šią legendą atspindi Vijos herbas. Pagal kitas miesto įsikūrimo versijas gyvenvietė bei jos pavadinimas susijęs su apylinkėse gausiai augančiomis ievomis[2] ir nuo XVI amžiaus pabaigos čia gyvenančia totorių, kurių kalba žodis «Өyә, Eve» reiškia lizdą, arba gyvenvietę, bendruomene. Tačiau Ivija minima dar 1444 m., o totorių bendruomenė čia įsikūrė tik 1598 m.

Istorija

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vija paminėta 1444 m., kaip Ldk Kazimiero Jogailaičio valda, kurią jis dovanoja didžiajam maršalkai, Naugarduko vietininkui Petrui Mangirdaičiui.

Nuo XVI a. pradžios iki 1654 m. Viją valdė Kiškų giminė. Bresto vaivados Jono Kiškos laikais, XVI amžiaus II pusėje Vija buvo vienas svarbiausių LDK antitrinitorių centrų. Nuo 1567 m. iki 1612 m. Vijoje buvo anitrinitorių bažnyčia, veikė jiems priklausanti spaustuvė ir mokykla. 1568 m. čia vyko Abiejų Tautų Respublikos antitrinitorių sinodas (suvažiavimas), kuriame aktyviai dalyvavo vienas iš šio religinio judėjimo lyderių Simonas Budnas. 1598 m. Vijoje įsikūrė totorių bendruomenė. XVII a. viduryje Vija atiteko Hlebavičiams, vėliau Sapiegoms, po jų – Tyzenhauzams.

Per 1795 m. trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Vija iki 1921 m. pateko į Rusijos Imperijos sudėtį. Nuo XIX a. vidurio Viją valdė grafų Zamoiskių giminė. 1884 m. Elvyra Zamoiska miestelyje totoriams pastatė medinę mečetę.[3] XIX a. Vija buvo miestelis, Ašmenos apskrities Vijos valsčiaus centras.[4] 1897 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 3653 žmonės.

19211939 m. Vija priklausė Lenkijos Respublikai. Nuo 1939 m. lapkričio 24 d. – Baltarusijos TSR. 1941 m. birželį – 1944 m. liepos 8 d. Viją valdė nacistinė Vokietija. Likviduodami Vijos getą 1942 m. gegužės mėnesį naciai sušaudė daugiau kaip 2 500 vietos žydų. Tarybinės valdžios metais vykdyta kolektyvizacija ir kuriami kolchozai, kurių 1954 m. Vijos krašte buvo 97.

2000 m. sausio 15 d. Vijai suteiktos miesto teisės.

Heraldika

Vijos šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia

Vijos herbas ir vėliava patvirtinti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos 2007 m. birželio 14 d. įsaku. Miesto herbe, sidabrinio skydo fone, vaizduojama sėdinti, knygą rankose laikanti raudonai apsirengusi kilminga moteris[5].

Paveldas

Lietuviai

Vija įsikūrė XIV a. etninėse lietuvių žemėse, dauguma vietinių gyventojų kalbėjo lietuviškai vilniškių patarme. XVII–XVIII a. Vijos parapija dar buvo lietuviška, XIX a. 2-ojoje pusėje per bažnyčią ir miesto administraciją pradėta slavinti. 1904 kunigas Lašas nurodė, kad Vinkšninių kaime slapta lietuviškai kalbėjo apie 60 gyventojų. Česlavas Jankovskis teigė, kad Vijos apylinkėse buvo kalbama lietuviškai. Vijos apylinkėse išliko gyvenviečių pavadinimų, kilusių iš lietuviškų vardų (Deimantai, Gėlučiai, Kaukeliai, Pamiškiai, Saugučiai, Santakos, Šaveliai, Urtiškiai, Žiliai).[7]

Šaltiniai

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. http://ivje.gov.by/ru/region/new_2/ivie Archyvuota kopija 2016-11-29 iš Wayback Machine projekto.
  3. http://www.kresy.pl/architektura,swiatynie?zobacz/iwie-meczet-drewniany Archyvuota kopija 2014-12-29 iš Wayback Machine projekto.
  4. Iwje. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 324 psl. (lenk.)
  5. http://ivje.gov.by/ru/region/geraldika Archyvuota kopija 2016-11-29 iš Wayback Machine projekto.
  6. I. Sliunkowa, Monastyri wostocznoj i zapadnoj tradicij. Nasledije architiektury Biełarusi, Progress-Tradicija, Moskwa 2002, ISBN 5-89826-093-5, s. 233.
  7. Vija. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1133