Afrikata
Afrikata (lot. affrico 'trinu') – sutaptinis priebalsis, dažniausiai susidaręs iš sprogstamojo ir pučiamojo priebalsių, tariamų toje pačioje kalbos padargų vietoje, pavyzdžiui, c, č, dz, dž, pf ir kitos.[1] Gali būti nagrinėjamos dėmenimis, pagal jų tarimo būdą, nors tariamos gana vientisai.
Afrikatų nustatymas
Nustatant, ar garsų junginys yra afrikata, galima taikyti šias septynias taisykles, kad būtų rastas atskiros fonemos (savarankiško kalbos garso) ir fonemų junginio skirtumas:[2]
1. Viena fonema galima laikyti tik tokį garsų junginį, kurio dėmenys toje kalboje neskyla į du skiemenis.
Tad lietuvių kalbos <c> (/t͡s/) skiemenų sandūroje paprastai neskaidoma: pa-ja-cas. Tačiau suomių ir anglų kalboje junginys <ts> būtinai skyla: angl. hot-spot 'karštasis taškas' arba suom. it-se 'pats'.
2. Garsų grandinę galima laikyti viena fonema tik tada, kai ji tariama (artikuliuojama) vienu kartu arba susidaro artikuliavimo kompleksui traukiantis, mažėjant.
3. Garsų junginys laikytinas viena fonema, jeigu jo trukmė neviršija tos kalbos kitų fonemų trukmės.
4. Tikėtinos vienos fonemos garsų junginys (t. y. atitinkantis anksčiau nurodytas tris taisykles) laikytinas viena fonema, jei jis pasitaiko tose padėtyse, kur pagal nagrinėjamos kalbos taisykles tokių atskirų fonemų samplaika neleistina.
Taigi daugumoje Afrikos kalbų žodžio pradžioje vartojami junginiai /mb/ ir /nd/. Tačiau kitokių priebalsių derinių šioje padėtyje nebūna, todėl šios samplaikos laikomos viena fonema. Kipre vartojamoje graikų kalboje junginiai /mb/ ir /nd/ žodžio pradžioje pasitaiko kartu su kitokiais garsų deriniais, todėl šioje kalboje <mb> ir <nd> laikomi dviejų fonemų sandūra.
5. 1–3 taisyklėms paklūstantys garsų junginiai laikytini fonema, jeigu tai atitinka tos kalbos sistemą.
6. Jei tikėtinos vienos fonemos garsų derinio dėmuo toje kalboje nepaaiškinamas kaip į derinį įeinančios kokios nors tai kalbai būdingos fonemos variantas, tai visas garsų junginys laikytinas viena fonema.
7. Jei ankstesnes gaires atitinkantis garsas arba garsų grandis sąveikauja kaip retkarčiais pasitaikančios arba prijungtos fonemos, tai ir atskiras garsas laikytinas tam garsų junginiui priklausančios fonemos raiška.
Lietuvių kalba
Bendrinėje lietuvių kalboje vartojamos afrikatos <c> (/t͡s/), <č> (/t͡ʃ/), <dz> (/d͡z/), <dž> (/d͡ʒ/). Afrikatų nebuvo nei indoeuropiečių, nei iš jos kilusioje baltų prokalbėje. Seniausios lietuvių kalbos afrikatos – tai /t͡ʃ/ ir /d͡ʒ/, jos kilo iš baltų prokalbės junginių *tj > liet. č, *dj > liet. dž. Lietuvių kalbos rytų tarmėse jos ėmė rastis apie XII a., o vakarų – galbūt tik apie XIV a. Šios afrikatos turimos kaityboje, vyksta vadinamoji priebalsių kaita: jautis – jaučio, jaučių; matei – mačiau; briedis – briedžio, briedžių; rodei – rodžiau ir kt. Bendrinės kabos kaityboje ir senesnės kilmės žodžiuose afrikatos vartojamos tik prieš užpakalinės eilės ([ɑ:], [ɐ], [oː], [u:], [ʊ]) balsius.
Antrinės afrikatos /t͡ʃ/, /d͡ʒ/ turimos dūriniuose, pvz., juodžalis – juodas + žalas 'juodai žalas („rudas”) galvijas', piktžolė (tariama [pikdžolė]) – pikta + žolė; morfemų sandūrose, pvz., pavardė Gečas – šaknis ged- 'gedėti' (plg. Gedi-minas) ir priesaga -š- (plg. varg-š-as iš vargas, vargti), antšonis, antžemis, atšaka, atžvilgis, atžagarus, taip pat garsažodžiuose ir iš jų kilusiuose žodžiuose (čirenti, čiaukšt!, džiunkšt!) ir kitose palyginti nesenose padėtyse. Taip pat yra nedidelė žodžių grupė su /t͡ʃ/, /d͡ʒ/ žodžio pradžioje (čia, čiauptis; džiaugtis, džiūti), be to, tariama kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (džiunglės, mačas).
Kitokios afrikatos – vėlyvos, susidarė mėgdžiojant garsus (cakt! – caktelėti, dzinkt! – dzinktelėti), jas galėjo paskatinti skoliniai su /t͡s/, /z/ ir /d͡z/ (cukrus, cirkas, zakristija, zuikis; Dzidorius (vardas), dziegorius 'laikrodis'), nes kaip fonemos jos iš baltų prokalbės nepaveldėtos (/z/ iš '/zd/ junginio veizėti < veizdėti, kremzlė < *kremzdlė ir kt. – sava fonema, bet ji yra vėlyvų pokyčių padarinys). [c] gali susidaryti morfemų sandūroje ir sudurtiniuose žodžiuose, pvz., antsiuvas, atsakėme, atsargus, pėdsakas [pėcakas], nors tokiais atvejais <t> (d > t) ir <s> tariant ne visada suliejama į afrikatą <c> (/t͡s/); /t͡s/ kaip antrinis darinys pasitaiko sutrumpėjus galūnei (pats iš patis) ir senoviniame šakninio linksniavimo žodyje viešpats. Šios afrikatos turimos ir kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (pvz., ciklonas, docentas, informacija, Dzeusas, kamikadzė, dziudo).
Sąlyginiu kalbininkų sutarimu teigiama, kad sangrąžos dalelytė -si- po priešdėlio at- (atsigėrė) afrikatos /t͡s/ nesudaro.[3]
Tik svetimų kalbų žodžiuose tariamos afrikatos (pvz., /p͡f/ – Pfalcas (Vokietijos regionas), /k͡x/ – Khanas ~ Kchanas (vardas) kaip lietuvių kalbos garsyno dalis nenagrinėjamos.
Įvairių kalbų pavyzdžiai
Švilpiamosios ir šnypščiamosios afrikatos
| Dusliosios afrikatos | Kalbos | Skardžiosios afrikatos | Kalbos |
|---|---|---|---|
| Duslioji alveolinė afrikata t͡s |
vokiečių z, tz japonų つ/ツ tsu͍ kičių kinų mandarinų z (pinyin) puštūnų |
Skardžioji alveolinė afrikata d͡z |
japonų (kai kuriose tarmėse) |
| Duslioji dantinė afrikata t̪͡s̪ |
vengrų c italų z makedonų ц serbų-kroatų c/ц lenkų c |
Skardžioji dantinė afrikata d̪͡z̪ |
bulgarų дз vengrų dz italų z makedonų ѕ lenkų dz |
| Duslioji alveolinė palatalinė afrikata t͡ɕ |
japonų ち/チ tɕi kinų mandarinų j (pinyin) lenkų ć, ci serbų-kroatų ć/ћ tajų จ |
Skardžioji alveolinė palatalinė afrikata d͡ʑ |
japonų じ/ジ, ぢ/ヂ dʑi lenkų dź, dzi serbų-kroatų đ/ђ |
| Duslioji postalveolinė afrikata t͡ʃ |
anglų ch, tch prancūzų tch vokiečių tsch vengrų cs italų ci, ce kičių ch ispanų ch |
Skardžioji postalveolinė afrikata d͡ʒ |
anglų j, g prancūzų dj vokiečių dsch vengrų dzs italų gi, ge |
| Duslioji retrofleksinė afrikata ʈ͡ʂ |
kinų mandarinų zh (pinyin) lenkų cz serbų-kroatų č/ч slovakų č |
Skardžioji retrofleksinė afrikata ɖ͡ʐ |
lenkų dż serbų-kroatų dž/џ slovakų dž |
Nešvilpiamosios ir nešnypščiamosios afrikatos
| Dusliosios afrikatos | TFA | Kalbos | Skardžiosios afrikatos | TFA | Kalbos |
|---|---|---|---|---|---|
| Duslioji abilūpė afrikata | [pɸ] | Kaip alofonas (garso variantas) vartojama P. Amerikos indėnų kaingangų ir Taoso Pueblo indėnų taosų kalbose. Kaip savarankiškas garsas nevartojama jokioje natūralioje kalboje. | Skardžioji abilūpė afrikata | [bβ] | Nevartojama jokioje natūralioje kalboje |
| Duslioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata | [pf] | vokiečių, bantų teke kalba | Skardžioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata | [bv] | teke kalba |
| Duslioji lūpų dantinė afrikata | [p̪f] | tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė | Skardžioji lūpų dantinė afrikata | [b̪v] | tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė |
| Duslioji dantinė nešnypščiamoji afrikata | [t̪θ] | Niujorko anglų kalba, luo (Nilotinė kalba), šiaurės Kanados indėnų čipevajanų (dene) kalba, cun kalba Kinijoje, kai kurios venetų ir kitos Šiaurės Italijos tarmės | Skardžioji dantinė nešnypščiamoji afrikata | [d̪ð] | Niujorko anglų kalba, čipevajanų |
| Duslioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata | [tɻ̝̊] | mapudungunų, malagasių | Skardžioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata | [dɻ̝] | malagasių |
| Duslioji palatalinė afrikata | [cç] | Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformaliai šnekant); kaip alofonas kaingangų kalboje | Skardžioji palatalinė afrikata | [ɟʝ] | Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformali kalba), kai kurios ispanų kalbos tarmės. Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą skardžiajai palatalinei sprogstamajai afrikatai [ɟ] |
| Duslioji gomurinė afrikata | [kx] | tsvanų, vokiečių aukštaičių | Skardžioji gomurinė afrikata | [ɡɣ] | Nevartojamos jokioje natūralioje kalboje |
| Duslioji liežuvėlinė afrikata | [qχ] | Š. Amerikos indėnų nezperse kalba, volofų, bacbų (Tušetija), kabardinų, avarų, cezų (vartoja cezų tautos žmonės). Neteigiama, kad ši afrikata natūraliose kalbose sudarytų priešpriešą skardžiajai liežuvėlinei afrikatai [q]. | Skardžioji liežuvėlinė afrikata | [ɢʁ] | |
| Duslioji ryklės afrikata | [ʡħ] | Š. Amerikos indėnų haidų. Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą antgerkliniam sprogstamajam priebalsiui [ʡ] | Skardžioji ryklės afrikata | [ʡʕ] |
Šoninės afrikatos
| Afrikatos | TFA | Kalbos |
|---|---|---|
| Duslioji alveolinė šoninė afrikata | [tɬ] | čerokių, nahuatlių, navahų, tsvanų ir kt. |
| Skardžioji alveolinė šoninė afrikata | [dɮ] | Š. Amerikos indėnų gvinčinų, Afrikoje (Dodomoje) sandavių. Neteigiama, kad ši afrikata sudarytų priešpriešą skardžiajam alveoliniam šoniniam pučiamajam priebalsiui [ɮ] |
| Duslioji palatalinė šoninė afrikata | [cʎ̥˔] | taip pat [cʎ̥˔ʼ] dahalų (kušitų kalba); kaip [tʎ̥˔] hadzių kalboje (ja šnekama Ejasio ežero apylinkėse) |
| Duslioji gomurinė šoninė afrikata | [kʟ̝̊] | arčinų kalboje (Dagestanas) kaip pusiau gomurinė; zulų kalboje kaip ejektyvinė [kʟ̝̊ʼ]; laghu (viet. Xá Phó, Phù Lá Lão) kalboje Vietname |
| Skardžioji gomurinė šoninė afrikata | [ɡʟ̝] | laghu |
Virpamosios afrikatos
| Afrikatos | TFA | Kalbos |
|---|---|---|
| Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) abilūpė virpamoji afrikata | [mbʙ] | kelė (Bantų kalba) ir avavų (vidinė Malakulos kalba) |
| Duslioji dantų abilūpė virpamoji afrikata | [t̪ʙ̥] | pirahų ir indėnų varių (Brazilija) |
| Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) virpamoji alveolinė afrikata | [ndr] | fidžių ir avavų |
| Duslioji alveolinė virpamoji afrikata | [tʳ] | Australijos nkotų (Jorko Kyšulio pusiasalis) |
| Skardžioji alveolinė virpamoji afrikata | [dʳ] | austonezinė niasų ( Batu sala prie Sumatros) |
| Duslioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata | [ʡʜ] | |
| Skardžioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata | [ʡʢ] | Haidaburgo haidų kalba. Šiai afrikatai artima pietų haidų [ɢ], Maseto haidų [ʕ][4] |
Šaltiniai
- ↑ Peter Roach, English Phonetics and Phonology Glossary Archyvuota kopija 2017-11-18 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-07-24
- ↑ Trubeckojus, 1960
- ↑ V. Grinaveckis. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, KALBOTYRA, IX, 1963: Žemaičių tarmių žodžio galo dėsnių susiformavimas; tikrinta 2017-07-23
- ↑ Nicola J. Bessell, Institute for Research in Cognitive Science, University of Pennsylvania. Preliminary notes on some Pacific Northwest Coast pharyngeals Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
- Trubeckojus, N., Fonologijos pagrindai, M., 1960, sk. 1, 3—5. (= Трубецкой Н. С., Основы фонологии, М., 1960, гл. 1, 3—5.)