pravokti

• žr. pagr. f. pravokti, pravokia, pravokė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: pravokiąs, pravokiantis, pravokianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: pravokęs, pravokusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: pravokdavęs, pravokdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: pravoksiąs, pravoksiantis, pravoksianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: pravokiamas, pravokiama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: pravoktas, pravokta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: pravoksimas, pravoksima.
• taip pat žr. reik. dlv.: pravoktinas, pravoktina.
• taip pat žr. pdlv.: pravokiant, pravokus, pravokdavus, pravoksiant.
• taip pat žr. psdlv.: pravokdamas, pravokdama.
• taip pat žr. bdn.: pravokte, pravoktinai.
• Skiemenys: pra-vok-ti

pravokti

1. bent kiek nuimti, nudoroti:
   • Pravókiau biškį pievų ir užleidau gyvolius ant prapjautos vietos.
2. pravalyti, apvalyti, apšvarinti:
   • Džiaugės jis savo trobas pravokęs.

<= pra- + vokti, vokia, vokė

• žr. pagr. f. vyr. g. pravoktas, mot. g. pravokta.
• Skiemenys: pra-vok-ti

pravokti

1. tas, kurį pravokė

<= pravokti, pravokia, pravokė <= pra- + vokti, vokia, vokė