išsivokti

• žr. pagr. f. išsivokti, išsivokia, išsivokė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: išsivokiąs, išsivokiantis, išsivokianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: išsivokęs, išsivokusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: išsivokdavęs, išsivokdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: išsivoksiąs, išsivoksiantis, išsivoksianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: išsivokiamas, išsivokiama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: išsivoktas, išsivokta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: išsivoksimas, išsivoksima.
• taip pat žr. reik. dlv.: išsivoktinas, išsivoktina.
• taip pat žr. pdlv.: išsivokiant, išsivokus, išsivokdavus, išsivoksiant.
• taip pat žr. psdlv.: išsivokdamas, išsivokdama.
• taip pat žr. bdn.: išsivokte, išsivoktinai.
• Skiemenys: iš-si-vok-ti

išsivokti

1. derlių nuimti:
   • Daug vyrų susirinko, pievos greitai išsivoks.
2. išvalyti, iškuopti:
   • Mes jau ir daržines išsivókėm.
3. pasišalinti, patuštinti:
   • Išsivók laukan iš šventos vietos!

<= iš- + sangrž. si- + vokti, vokia, vokė

• žr. pagr. f. vyr. g. išsivoktas, mot. g. išsivokta.
• Skiemenys: iš-si-vok-ti

išsivokti

1. tas, kurį išsivokė

<= išsivokti, išsivokia, išsivokė <= iš- + sangrž. si- + vokti, vokia, vokė