išvokti

• žr. pagr. f. išvokti, išvokia, išvokė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: išvokiąs, išvokiantis, išvokianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: išvokęs, išvokusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: išvokdavęs, išvokdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: išvoksiąs, išvoksiantis, išvoksianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: išvokiamas, išvokiama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: išvoktas, išvokta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: išvoksimas, išvoksima.
• taip pat žr. reik. dlv.: išvoktinas, išvoktina.
• taip pat žr. pdlv.: išvokiant, išvokus, išvokdavus, išvoksiant.
• taip pat žr. psdlv.: išvokdamas, išvokdama.
• taip pat žr. bdn.: išvokte, išvoktinai.
• Skiemenys: iš-vok-ti

išvokti

1. derlių nuimti:
   • Šienuojas vyrai, kol išvókia pievas.
2. išvalyti, iškuopti:
   • Išvók šulinį, prūdą, stubą.
3. pašalinti, patuštinti:
   • Vieną kertę jau išvókiau.

<= iš- + vokti, vokia, vokė

• žr. pagr. f. vyr. g. išvoktas, mot. g. išvokta.
• Skiemenys: iš-vok-ti

išvokti

1. tas, kurį išvokė

<= išvokti, išvokia, išvokė <= iš- + vokti, vokia, vokė