išvogė

• žr. pagr. f. išvogti, išvagia, išvogė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: išvagiąs, išvagiantis, išvagianti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: išvogęs, išvogusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: išvogdavęs, išvogdavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: išvogsiąs, išvogsiantis, išvogsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: išvagiamas, išvagiama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: išvogtas, išvogta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: išvogsimas, išvogsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: išvogtinas, išvogtina.
• taip pat žr. pdlv.: išvagiant, išvogus, išvogdavus, išvogsiant.
• taip pat žr. psdlv.: išvogdamas, išvogdama.
• taip pat žr. bdn.: išvogte, išvogtinai.
• Skiemenys: iš-vo-gė

išvogė

1. neteisėtai, slapta iš vidaus išnešti, išvežti, išvesti:
   • Įlindo pro langą ir ìšvogė laikrodį.
2. pagrobti iš patalpos (žmogų):
   • Ar turi galvoje tą vokietį, kuris buvo sumanęs tave išvogti iš mano pilies?
3. (prk.) slapta išsivesti norint tuoktis:
   • Norėjo ne vienas mane be tėvo žinios išvõgti.
4. pavogti, pasiimti svetimą:
   • Tu muno porą arklelių ìšvogei.
5. vieną po kito, dalimis (kas sukaupta, sukrauta) neteisėtai slapta išsinešioti, išsivežioti:
   • Jie malkų neturi, tai mums 'išvõgs ir kūrens sau.
6. išeikvoti, ištuštinti vagiant:
   • Išvõgti kasą.
7. apvogti (viską iš namų išnešant):
   • Ir mane būtų išvõgę, jeigu langą būtų išėmęs.
8. kurį laiką vogti:
   • Šešis metus ìšvogė, ir nieko nebuvo.

<= iš- + vogti, vagia, vogė